2.7.1. APVALIOSIOS IR PJAUTINĖS MEDIENOS GRYBINĖS KILMĖS YDŲ SUKĖLĖJAI

       Medienos pelėsiai. Pelėsiais vadinamos žalios, pilkos, rausvos arba kitokios spalvos apnašos, susidarančios apvalios arba pjautinės medienos paviršiuje. Jas dažniausiai sudaro Penicillium, Aspergillus, Verticillium, Fusarium ir kitų genčių grybų grybiena bei medienos paviršiuje besidriekiantys grybų dauginimosi organai.
       Kai medieną pažeidžia grybas Penicillium commune Thom., jos paviršiuje išauga tamsiai žalios spalvos grybiena, kuri vėliau paruduoja. Grybienos kolonijų centrinė dalis dribsniuota, lygiais pakraščiais. Jos paviršiuje išauga daugybė apvalių 3-4 µm dydžio konidijų. Šis grybas dažniausiai pažeidžia pušų ir eglių medieną.
       Grybo Aspergillus glaucus Link. pažeistos medienos paviršiuje išauga puri įyairių žalsvų atspalvių grybiena. Grybo konidijos elipsinės, 6,0-7,5x9-11 µm dydžio. Šis grybas dažniausiai aptinkamas taip pat ir ant spygliuočių medienos.
       Ant spygliuočių ir lapuočių medienos sortimentų galų dažnai aptinkamas grybas Verticillium lateritium Berk. Jo grybiena rausvų vejelių pavidalo. Konidijos elipsinės, 3-6x2-4 µm dydžio.
       Grybas Fusarium roseum Link. dažniausiai aptinkamas tik ant spygliuočių medienos. Ant jo pažeistos medienos pirmiausia pasirodo baltos spalvos grybiena. Vėliauji tampa rausvos arba oranžinės spalvos. Grybo konidijos pjautuvo arba kriaušės formos, 32-40x5-6 µm dydžio.
       Visų rūšių bei spalvų pelėsinių nusidažymų paprastai atsiranda tik ant drėgnos, netinkamai sandėliuojamos miško medžiagos. Medienai išdžiūvus, pelėsiniai nusidažymai dažniausiai išnyksta.

       Balanos spalvos pakitimai. Tai įvairūs medienos natūralios spalvos pakitimai. Jie dažnai pasirodo šviežiai nukirstų ir nenulupta žieve apvalių sortimentų skersinių pjūvių vietose ir ant lėtai džiūstančios pjautinės medienos. Dėl šio pobūdžio spalvos pakitimų medienos fizinės-mechaninės savybės paprastai nesumažėja. Tie pakitimai būna paviršiniai, siekiantys iki 2 mm gylį ir gilūs – išplintantys į gilesnius medienos sluoksnius. Pakitusią medienos spalvą nulemia medienoje apsigyvenusių grybų grybienoje esantys pigmentai. Priklausomai nuo jų sudėties, mediena dažniausiai įgauna mėlyną, rudą, rausvą bei geltoną spalvas.
       Medienos pamėlynavimą dažniausiai sukelia medieną dažantys grybai, priklausantys Ceratocystis genčiai (askomicetų klasė), taip pat grybšių klasės atstovai – Pullularia pullulans Berk., Phialophorafastigata MedL, Cladosporium herbarum Link., Discula pinicola var. mammosa, Alternaria humicola Oud. ir kt. Medienos pamėlynavimas yra labiausiai paplitęs iš visų balanos spalvos pakitimų rūšių. Jis vienodai dažnai aptinkamas ir ant spygliuočių, ir ant lapuočių medienos. Pjautinėje medienoje pamėlynavimas būna melsvai pilkos, žalsvai mėlynos ir pilkai juodos spalvos.
       Apvalių medienos asortimentų balanos pamėlynavimas pasitaiko įvairiose jų dalyse: galuose, šonuose ir po sąlyginai sveikos balanos sluoksniu. Sortimentų galuose išplitęs pamėlynavimas vadinamas galiniu. Jis plinta išilgai medienos audinių, ir sortimentų skersiniuose pjūviuose pasirodo įvairaus dydžio dėmių bei žiedų, o išilginiame pjūvyje – įvairaus pločio juostų bei juostelių. Lapuočių medžių medienoje galinio tipo pamėlynavimas dažnai išplinta ir sortimentų vidinėje dalyje.
       Šoniniu pamėlynavimu vadinamas toks spalvos pasikeitimas, kuris plinta nuo paviršiaus į gilesnius balanos sluoksnius. Apvalių sortimentų skersiniuose pjūviuose jis atrodo atskirų segmentų bei štrichų arba ištiso žiedo pavidalo, apima keletą metinių medienos rievių. Toks pamėlynavimas dažniausiai aptinkamas spygliuočių medžių medienoje.
       Gilesniuose balanos sluoksniuose pasitaikantis medienos pamėlynavimas vadinamas posluoksniniu. Jis būna padengtas nenusidažiusios medienos sluoksniu ir sortimentų paviršiuje nematomas.
       Pjautinės medienos pamėlynavimai skirstomi į rąstinius, apnašinius ir intarpinius. Rąstiniai pamėlynavimai lokalizuojasi tik medienos balanoje ir būna dėmių bei juostų pavidalo. Apnašiniai pamėlynavimai apima tik šoninius asortimentų paviršius, nors gali išplisti ir į gilesnius medienos sluoksnius. Intarpiniai pamėlynavimai atsiranda džiūstančios medienos rietuvėse, ypač asortimentų vietose, kuriose jie tiesiogiai ribojasi su atskirus sortimentus skiriančiais kitos medienos intarpais (padėklais).
       Kavinės spalvos medienos patamsėjimą sukelia grybas Discula brunneotingeus N. Sp. Jis aptinkamas ant pušies, eglės ir maumedžio medienos. Tokį atspalvį pirmiausia įgauna medienos šerdies spinduliai. Nuo jų kavinė spalva išplinta ir radialine bei išilgine kryptimis.
       Medienos nusidažymą rausva spalva sukelia Corticium laeve Fr., Fusarium genčių grybai. Rausvų paraudonavimų pasitaiko ir ant spygliuočių bei lapuočių medienos. Nusidažymai išplinta įvairiame gylyje; medienai džiūstant jie išnyksta ir esminės įtakos fizinėms-mechaninėmsjos savybėms neturi.
       Pageltonuoja dažniausiai spygliuočių mediena. Pageltonavimą sukelia grybas Verticillium glaucum Bon. Pušų medienoje pagelsta tik balana. Eglių medienoje pageltonavimas išplinta ir į gilesnius sluoksnius. Geltonos dėmės bei juostos liežuvių pavidalu sparčiausiai plinta radialine kryptimi. Pakitusi medienos spalva būna labai panaši į nuo cheminių veiksnių pageltusią medieną.

       Medienos parudavimas. Šis reiškinys yra būdingas lapuočių medžių medienai. Jis paprastai atsiranda šiltuoju metų laiku. Pradinėje parudavimo stadijoje medienos ląstelėse vyksta oksidacijos reakcija, dėl kurios poveikio ląstelės apmiršta. Paskui medieną pradeda ardyti medienos puvinius sukeliantys grybai.
       Pirmieji parudavimo požymiai pasirodo praėjus dviem savaitėms po medžių nukirtimų ir per 4 mėnesius nuo rąstų galų išplinta 2-3 m atstumu. Medienos parudavimo procesas yra sudėtingas reiškinys. Tai visas kompleksas biologinių reakcijų, kurios yra visiškai nesusijusios ir vyksta viena kitai nedarydamos įtakos. Tas reakcijas lemia išoriniai veiksniai, iš kurių svarbiausi yra oro temperatūra ir medienos drėgmė.
       Pradinėje parudavimo stadijoje mediena nusidažo tolygiai. Beržo medienos šviežiame pjūvyje ji būna rausva arba rausvai ruda, tačiau greitai pabąla ir tampa violetiškai ruda. Buko ir alksnio medienoje parudavimas esti labai ryškus (pilkai rudas ar net rudas) ir išlieka net išdžiovintoje medienoje. Drebulės medienoje parudavimas esti šviesus, nešvariai rudas, kartais su rausvu atspalviu, o liepos medienoje – šviesiai rudas su ryškiau nusidažiusiais šerdies spinduliais.
       Kai parudavusią medieną pradeda ardyti medienos puvinius sukeliantys grybai, prasideda antroji parudavimo proceso stadija, vadinama medienos užtroškimu. Tuo metu mediena jau būna nusidažiusi netolygiai. Išilginiame medienos pjūvyje pasirodo neryškios juostos, o skersiniame pjūvyje – įvairaus dydžio dėmės. Juostos ir taškai būna šviesesnių ir tamsesnių atspalvių. Beržų ir alksnių medienoje juostos ir dėmės būna su violetiniu atspalviu arba šviesiai rudos; drebulių medienoje – ryškiai kavinės arba rausvai rudos, kartais su melsvomis juostomis. Medienos atspalvių įvairovė jos užtroškimo procese priklauso ne tik nuo medžių, bet ir nuo joje įsiskverbusių grybų rūšies. Iš pradžių medienoje apsigyvena jos spalvą keičiantys (dažantys) grybai bei bakterijos. Vėliau juos keičia silpni medienos pūdytojai. Pavyzdžiui, beržo užtroškimo proceso paveiktoje medienoje rasti tokie grybai: Melanconium betulinum, Verticillium glaucum, Pullularia pullulans, Discoccum asperum, Cladosporium herbarum, Discula pinicola var. mammosa, Stereum hirsutum, Corticium laeve, Schizophyllum commune ir kt.

       Medienos destrukcijos intensyvumas užtroškimo proceso paveiktoje medienoje priklauso nuo jos drėgnumą lemiančių veiksnių – oro temperatūros ir drėgmės, taip pat nuo medieną pūdančių grybų rūšinės sudėties. Dėl medieną pūdančių grybų parudavusioje bei užtroškusioje medienoje vėliau išsivysto marmurinio pavidalo puvinys. Dar iki atsirandant marmurinio pavidalo puviniui parudavusios bei užtroškusios medienos fizinės-mechaninės savybės netenka apie 25 % sveikos medienos vertės.
       Spygliuočių medžių balanos puviniai. Juos sukeliantys grybai skirstomi į medieną ardančius sparčiai ir lėtai.
      
       Palyginti lėtai medieną ardantiems grybams priklauso didžioji vaškuotė Peniophora gigantea Mass., kraujuojanti plutpintė (Stereum sanguinolentum Fr.) ir paprastoji alksniabūdė (Schizophyllum commune Fr.).

       Didžioji vaškuotė (Peniophora gigantea) dažniausiai pažeidžia ilgai laikomus medienos sortimentus nenulupta žieve. Jos sukeltas puvinys šviesiai rudos spalvos. Ant pažeistos medienos išauga vatą primenanti balta grybiena. Praėjus metams, išauga ir vaisiakūniai. Jie plačiai driekiasi pažeistos medienos paviršiuje, esti vaškinės konsistencijos, balti arba su gelsvu atspalviu. Vaisiakūnių ilgis iki 50 cm, o storis iki 5 mm. Viršutinėje vaisiakūnių dalyje susiformuoja lygus, gelsvas arba šviesiai pilkas himenoforas. Sporos bespalvės, pailgos arba beveik cilindrinės, 5-7x3,0x3,5 µm dydžio.

       Kraujuojanti plutpintė (Stereum sanguinolentum) sukelia rudąjį puvinį. Pradinėje stadijoje pažeista mediena būna šviesiai ruda. Vėliau joje pasirodo baltos išilginės juostos, kurios dar vėliau tampa tuštumomis. Ant pažeistos medienos išauga apskriti, vėliau susiliejantys vaisiakūniai. Jie išauga nuo substrato atsiknojusiais kraštais arba sudaro kepurėles. Kepurėlės – nuo šviesiai geltonos iki gelsvos spalvos, su koncentrinėmis zonomis. Himenoforas balsvai pilkas, vėliau ochriškai rudas, lygus, paspaudimo vietose atsiranda raudonai purpurinės dėmės. Sporos bespalvės, pailgos arba cilindriškos, 6-9x2-4 µm dydžio.

       Paprastoji alksniabūdė (Schizophyllum commune) pažeidžia spygliuočių ir lapuočių medieną. Sukelia lėtai besivystantį rudąjį puvinį. Vaisiakūniai smulkių kepurėlių pavidalo (iki 3 cm diametro). Dažnai išauga čerpių pavidalo grupėmis. Viršutinė kepurėlių pusė pilka arba balta, su užsirietusiu banguotu, plonu kraštu. Himenoforas lakštelinis. Lakšteliai lelijiškai rudi. Sporos bespalvės, šiek tiek lenktos, cilindrinės, 6x3 µm dydžio.

       Iš medieną sparčiai ardančių grybų dažniausiai aptinkamos pušinė kempelė Hirschioporus fusco-violaceum (Fr.) Donk ir eglinė kempelė Hirschioporus abietinus (Fr.)Donk.

       Pušinė kempelė (Hirschioporus fusco-violaceum) pažeidžia pušies ir maumedžio medieną. Sukelia rudąjį puvinį, išmargintą baltomis celiuliozinėmis dėmėmis. Pirminėje pažeidimo stadijoje mediena įgauna šviesiai rudą arba pilką atspalvį. Vėliau joje pasirodo baltos pailgos dėmės, ir mediena tampa minkšta. Ant puvinio pažeistos medienos dažniausiai čerpių pavidalo grupėmis išauga smulkūs, minkštos odos konsistencijos vaisiakūniai. Jų viršutinė pusė gelsva, su tamsiai pilku arba šviesiai rudu atspalviu. Kepurėlių pakraščiai aštrūs, neryškios violetinės spalvos. Himenoforas sudarytas iš dantytų purpurinės-violetinės arba tamsiai rudos spalvos lakštelių. Sporos bespalvės, beveik cilindrinės, 6-7x2-3 µm dydžio.
       Eglinė kempelė (Hirschioporus abietinus) paprastai aptinkama tik ant spygliuočių medienos. Ji paplitusi ne tik sandėliuose, bet ir miške – ant nudžiūvusių medžių, vėjavartų, kelmų, kartais ir gyvų medžių žaizdose. Pušų medienoje sukelia tik balanos puvinį, o eglių bei kėnių medienoje išplinta ir į gilesnius sluoksnius, taip sukeldama branduolio balanos puvinį. Pradinėje grybo vystymosi stadijoje pažeista mediena įgauna rausvai rudą spalvą. Vėliau joje pasirodo balti celiulioziniai taškeliai su juodais brūkšniais. Paskutinėje puvimo stadijoje medienoje susidaro tuštumos, apjuostos plonomis sienelėmis iš puvinio dar nesuardytos medienos. Puvinio suardyta mediena tampa minkšta ir lengvai ardoma į pluoštinius gabalus. Vaisiakūniai išauga čerpių pavidalo grupėmis. Jų kepurėlių viršutinė pusė blankiai pilka su rudoku atspalviu, iki 3-5 mm diametro. Himenoforas sudarytas iš 1-3 mm ilgio, šviesiai arba pilkai rudos spalvos vamzdelių. Sporos šiek tiek lenktos, elipsoidės pavidalo (6,5-8x3-5 µm dydžio).

       Spygliuočių medžių balanos-branduolio rudieji puviniai. Juos sukelia tipiški medienos sandėlių grybai Gloeophyllum sepiarium (Fr.) Karst; Osmoporus odoratus (Fr.); Lentinus lepideus Fr.; Coriolellus serialis (Fr.) Murr. ir kt., kurie taip pat labai paplitę ir ant įvairių medinių konstrukcijų drėgnose patalpose, kelmų bei kitokios negyvos medienos miške.
       Tvorinis tinklūnas (Gloeophyllum sepiarium) sukelia medienos destrukcinį branduolio-balanos puvinį. Pradinėje stadijoje pažeista mediena šiek tiek pagelsta, vėliau laipsniškai įgauna rausvą arba rausvai rudą spalvą. Tuo pačiu metu medienoje metinių rievių vietose susidaro smulkūs plyšiai. Vėlesnėse stadijose mediena tampa šviesiai ruda ir skleidžia malonų kvapą. Paskutinėje stadijoje mediena įgauna tamsiai rudą spalvą ir suaižėja skersiniais bei išilginiais plyšiais. Ant pažeistos medienos išauga ploni odos konsistencijos kepurėlių pavidalo vaisiakūniai, kurių viršutinė dalis nelygi, rausvai rudos, kaštoninės ar beveik juodos spalvos. Kepurėlių pakraščiai aštrūs, šviesiai rusvi arba gelsvai rudi. Himenoforas sudarytas iš gelsvai rudų vingiuotų, vietomis tarpusavyje suaugusių lakštelių. Sporos bespalvės, šiek tiek lenktos, cilindrinės, 8-12x3-4 µm dydžio.
       Kvapnioji anyžpintė (Osmoporus odoratus), kaip ir tvorinis tinklūnas (Gloeophyllum sepiarium), taip pat sukelia labai panašų rudos spalvos medienos branduolio-balanos puvinį. Pažeista mediena paruduoja, vėliau įgauna gana tolygią rausvai rudą spalvą. Medienoje atsiranda plyšių, kuriuose išauga tamsiai ruda grybiena, skleidžianti anyžiaus lašų kvapą. Labai išsivysčiusi grybiena išaugina gelsvai rudas pagalvėles ir tamsiai rudas besidriekiančias rizomorfas. Paskutinėje puvinio stadijoje pažeista mediena subyra į įvairaus dydžio gabalėlius. Vaisiakūniai plokščių, pusiau apskritų kepurėlių pavidalo, kartais suaugę po kelis, čerpiškai išsidėstę, išsiplėtusiu pagrindu, 3-15 cm dydžio. Jie taip pat skleidžia labai stiprų anyžiaus kvapą. Viršutinė vaisiakūnių pusė tamsiai ruda, iš pradžių plaukuota, vėliau plika, padengta koncentrinėmis vagelėmis. Himenoforas sudarytas iš tamsiai rudų, apvalių bei šiek tiek kampuotų vamzdelių. Sporos bespalvės, elipsiškos, nusmailėjusiu pagrindu, 6-7x3-4 µm dydžio.
       Kvapnioji anyžpintė taip pat pažeidžia medines ryšių bei elektros linijų atramas, medines tiltų konstrukcijas bei įvairią didelės drėgmės sąlygomis laikomą medieną. Jos vaisiakūniai gana dažnai aptinkami ant negyvos medienos substratų ir miške, ypač ant senų eglės kelmų.    
       Grybas Lentinus lepideus Fr., kaip ir anksčiau aprašyti grybai, didelės drėgmės sąlygomis taip pat pažeidžia apvalius, ypač pušies medienos sortimentus, pjautinę miško medžiagą, kitas ilgą laiką laikomas medines konstrukcijas. Plačiai paplitęs jis ir miške ant spygliuočių medžių kelmų, kartais aptinkamas ir ant augančių pušų bei eglių, pažeistų didelių ir gilių mechaninio pobūdžio žaizdų. Sukelia rudąjį destrukcinį branduolio puvnį. Grybo pažeista mediena pirmiausia įgauna rudoką atspalvį, vėliau tampa tamsiai ruda. Pažeistoje medienoje atsiranda skersinių ir išilginių plyšių. Juose išauga geltonos spalvos grybienos plėvelės, skleidžiančios malonų anyžiaus kvapą. Paskutinėje puvimo stadijoje mediena dar labiau suplyšinėja ir suyra pailgos formos gabalais. Puvinio sukėlėjo vaisiakūniai kepurėlės pavidalo, su centrine arba ekscentrine kojele. Kepurėlė gana stora, iš pradžių stangri, vėliau odos konsistencijos. Viršutinė kepurėlės dalis blankiai ochrinė arba kreminė-ruda, padengta žvyneliais. Himenoforas lakštinis. Lakšteliai gelsvi. Sporos cilindrinės, 4-6x2-3 µm dydžio.
       Pakopinis žievenukas (Coriolellus serialis) taip pat yra aktyvus spygliuočių negyvos medienos pūdytojas. Aptinkamas jis ant apvalios ir pjautinės medienos sandėliuose, ant įvairių medinių konstrukcijų, laikomų didelės drėgmės sąlygomis, taip pat ir miške. Sukelia rudąjį destrukcinį puvinį. Pažeista mediena tampa gelsvai ruda ir suyra į mažus prizminius gabalėlius. Puvinio pažeistos medienos plyšiuose išauga baltos spalvos grybiena. Vaisiakūniai daugiamečiai, dažniausiai išsiplėtę ir nuo substrato atsiknojusiais kraštais, sudarantys mažas, tankias, kauburėlių arba šalmelių pavidalo labai įvairių formų kepurėles. Kepurėlių paviršius nelygus, spinduliškai grublėtas, šiek tiek rievėtas, gelsvas arba geltonai rusvas, vėliau tamsėjantis. Himenoforo vamzdeliai balti. Sporos cilindriškos, vienu lenktu šonu, įstrižai nusmailėjusiu pagrindu, 7-9x3-4 µm dydžio.

       Lapuočių medžių balanos-branduolio baltieji puviniai. Kai pakinta medienos spalva nuo šviesiai pilkos iki tamsiai rudos, toks medienos pažeidimas vadinamas užtroškimu. Vėliau ima vystytis marmurinio pavidalo puvinys. Marmurinio puvinio pažeista mediena būna šviesiai geltona, išmarginta įvairaus pobūdžio juodomis linijomis, kurių turinį sudaro susikaupusios grybienos telkiniai. Toks puvinys per ilgesnį laiką išplinta visame medienos sortimentų skersplotyje ir vadinamas balanos-branduolio puviniu. Puvinio apimtoje medienoje atsiranda smulkių skersinių plyšių, mediena tampa lengva, minkšta ir puri.
       Dažniausiai pasitaikantys šių puvinių sukėlėjai yra grybai: beržinė lakštapintė Lenzites betulina (L.ex Fr.)], įvairiaspalvis žievenis Coriolus versicolor (L.) Quel. ir kamščiapintė apdegelė (Bjerkandera adusta Karst.).
       Beržinė lakštapintė (Lenzites betulina) esant palankioms sąlygoms pūdo beveik visų lapuočių medžių pjautinę medieną sandėliuose, medines statinių konstrukcijas ir negyvą medieną miške. Vaisiakūniai pusiau apskritų kepurėlių pavidalo, kraštu priaugę prie substrato, dažniausiai čerpiškai suaugę, rečiau pavieniai, 3-10 cm skersmens. Kepurėlių paviršius apaugęs minkštais plaukais, šiek tiek žievėtas, balkšvas, pilkas, gelsvas arba šviesiai rudas; jų kraštai kepurėlės spalvos arba ochriškai rudi, ploni, kartais truputį sustorėję. Himenoforas spinduliškai išsidėsčiusių, kiek šakotų lakštelių pavidalo, nuo balkšvos iki pilkai gelsvos spalvos. Sporos cilindriškos, truputį lenktos, bespalvės, 4,5-6x1,5-3 µm dydžio.
       Įvairiaspalvis žievenis (Coriolus versicolor) palankiomis sąlygomis taip pat pažeidžia beveik visų lapuočių medžių pjautinę bei apvalią medieną sandėliuose ir yra labai plačiai paplitęs ant įvairių negytų medienos substratų miške. Jo vaisiakūniai labai plonų, šoninių, pusiau apskritų arba vėduokliškų, plokščių arba prie pagrindo įdubusių kepurėlių pavidalo, rečiau išsiplėtę ir nuo substrato atsiknojusiais kraštais, dažniausiai čerpiškai suaugę, 4-10 cm skersmens, 0,1-0,3 cm storio. Kepurėlių paviršius apaugęs trumpais tankiais plaukeliais, nuo kurių įgauna šilko blizgesį, išmargintas koncentriškomis, blyškiai geltonomis, rusvomis, rudomis, tamsiai kaštoninėmis ir juodomis rievėmis. Kepurėlių kraštai šviesesni jaunų vaisiakūnių balti, išdžiūvusių – kreminės spalvos, ploni, banguoti, apačioje sterilūs. Himenoforo vamzdeliai labai trumpi (0,5-2 mm ilgio), balti, sausi gelsvi, dantytais kraštais. Sporos bespalvės, cilindriškos, truputį lenktos, įstrižai nusmailėjusiu pagrindu, 5-6x1,5-2 µm dydžio.
       Kamščiapintė apdegėlė (Bjerkandera adusta) dažniausiai pirma apsigyvena ant pjautinės lapuočių medžių medienos. Ji taip pat labai paplitusi ir miške ant įvairių negyvos lapuočių medienos substratų. Rečiau aptinkama ant eglės kelmų bei apvalių eglės medienos sortimentų liekanų miške. Vaisiakūniai vienmečiai, bekočiai, dažniausiai kraštu prisitvirtinę prie substrato ir čerpiškai suaugę, išsiplėtę ir nuo substrato atsiknojusiais kraštais. Kepurėlių paviršius nelygus, apaugęs smulkiais plaukeliais, vėliau lygus, balkšvas, pilkas arba tamsiai rudas. Kraštai ploni, himenoforas vienasluoksnis, vamzdeliai 0,5-2 mm ilgio, nuo pilkos iki pilkai juodos spalvos. Sporos elipsiškos, 4,5-5,5x2,5-3 µm dydžio, šiek tiek suplotu vienu šonu, nusmailėjusiu pagrindu, bespalvės, lygiu paviršiumi.