|
2.7.1. APVALIOSIOS IR PJAUTINĖS MEDIENOS GRYBINĖS
KILMĖS YDŲ SUKĖLĖJAI
Medienos
pelėsiai. Pelėsiais vadinamos žalios,
pilkos, rausvos arba kitokios spalvos apnašos,
susidarančios apvalios arba pjautinės medienos
paviršiuje. Jas dažniausiai sudaro Penicillium,
Aspergillus, Verticillium, Fusarium ir kitų
genčių grybų grybiena bei medienos paviršiuje
besidriekiantys grybų dauginimosi organai.
Kai medieną
pažeidžia grybas Penicillium commune Thom., jos
paviršiuje išauga tamsiai žalios spalvos grybiena,
kuri vėliau paruduoja. Grybienos kolonijų centrinė
dalis dribsniuota, lygiais pakraščiais. Jos
paviršiuje išauga daugybė apvalių 3-4 µm
dydžio konidijų. Šis grybas dažniausiai
pažeidžia pušų ir eglių
medieną.
Grybo Aspergillus
glaucus Link. pažeistos medienos paviršiuje
išauga puri įyairių žalsvų atspalvių
grybiena. Grybo konidijos elipsinės, 6,0-7,5x9-11 µm
dydžio. Šis grybas dažniausiai aptinkamas taip pat
ir ant spygliuočių medienos.
Ant spygliuočių ir
lapuočių medienos sortimentų galų dažnai
aptinkamas grybas Verticillium lateritium Berk. Jo grybiena
rausvų vejelių pavidalo. Konidijos elipsinės,
3-6x2-4 µm dydžio.
Grybas Fusarium
roseum Link. dažniausiai aptinkamas tik ant
spygliuočių medienos. Ant jo pažeistos medienos
pirmiausia pasirodo baltos spalvos grybiena. Vėliauji tampa
rausvos arba oranžinės spalvos. Grybo konidijos pjautuvo
arba kriaušės formos, 32-40x5-6 µm
dydžio.
Visų rūšių
bei spalvų pelėsinių nusidažymų paprastai
atsiranda tik ant drėgnos, netinkamai sandėliuojamos
miško medžiagos. Medienai išdžiūvus,
pelėsiniai nusidažymai dažniausiai
išnyksta.
Balanos spalvos
pakitimai. Tai įvairūs medienos natūralios
spalvos pakitimai. Jie dažnai pasirodo šviežiai
nukirstų ir nenulupta žieve apvalių sortimentų
skersinių pjūvių vietose ir ant lėtai
džiūstančios pjautinės medienos. Dėl
šio pobūdžio spalvos pakitimų medienos
fizinės-mechaninės savybės paprastai
nesumažėja. Tie pakitimai būna paviršiniai,
siekiantys iki 2 mm gylį ir gilūs –
išplintantys į gilesnius medienos sluoksnius.
Pakitusią medienos spalvą nulemia medienoje
apsigyvenusių grybų grybienoje esantys pigmentai.
Priklausomai nuo jų sudėties, mediena dažniausiai
įgauna mėlyną, rudą, rausvą bei
geltoną spalvas.
Medienos
pamėlynavimą dažniausiai sukelia medieną
dažantys grybai, priklausantys Ceratocystis
genčiai (askomicetų klasė), taip pat
grybšių klasės atstovai – Pullularia
pullulans Berk., Phialophorafastigata MedL,
Cladosporium herbarum Link., Discula pinicola var.
mammosa, Alternaria humicola Oud. ir kt. Medienos
pamėlynavimas yra labiausiai paplitęs iš visų
balanos spalvos pakitimų rūšių. Jis vienodai
dažnai aptinkamas ir ant spygliuočių, ir ant
lapuočių medienos. Pjautinėje medienoje
pamėlynavimas būna melsvai pilkos, žalsvai
mėlynos ir pilkai juodos spalvos.
Apvalių medienos
asortimentų balanos pamėlynavimas pasitaiko
įvairiose jų dalyse: galuose, šonuose ir po
sąlyginai sveikos balanos sluoksniu. Sortimentų galuose
išplitęs pamėlynavimas vadinamas galiniu. Jis plinta
išilgai medienos audinių, ir sortimentų skersiniuose
pjūviuose pasirodo įvairaus dydžio dėmių
bei žiedų, o išilginiame pjūvyje –
įvairaus pločio juostų bei juostelių.
Lapuočių medžių medienoje galinio tipo
pamėlynavimas dažnai išplinta ir sortimentų
vidinėje dalyje.
Šoniniu pamėlynavimu
vadinamas toks spalvos pasikeitimas, kuris plinta nuo
paviršiaus į gilesnius balanos sluoksnius. Apvalių
sortimentų skersiniuose pjūviuose jis atrodo atskirų
segmentų bei štrichų arba ištiso žiedo
pavidalo, apima keletą metinių medienos rievių. Toks
pamėlynavimas dažniausiai aptinkamas
spygliuočių medžių medienoje.
Gilesniuose balanos
sluoksniuose pasitaikantis medienos pamėlynavimas vadinamas
posluoksniniu. Jis būna padengtas nenusidažiusios
medienos sluoksniu ir sortimentų paviršiuje
nematomas.
Pjautinės medienos
pamėlynavimai skirstomi į rąstinius, apnašinius
ir intarpinius. Rąstiniai pamėlynavimai lokalizuojasi tik
medienos balanoje ir būna dėmių bei juostų
pavidalo. Apnašiniai pamėlynavimai apima tik
šoninius asortimentų paviršius, nors gali
išplisti ir į gilesnius medienos sluoksnius. Intarpiniai
pamėlynavimai atsiranda džiūstančios medienos
rietuvėse, ypač asortimentų vietose, kuriose jie
tiesiogiai ribojasi su atskirus sortimentus skiriančiais kitos
medienos intarpais (padėklais).
Kavinės spalvos medienos
patamsėjimą sukelia grybas Discula
brunneotingeus N. Sp. Jis aptinkamas ant pušies,
eglės ir maumedžio medienos. Tokį atspalvį
pirmiausia įgauna medienos šerdies spinduliai. Nuo
jų kavinė spalva išplinta ir radialine bei
išilgine kryptimis.
Medienos nusidažymą
rausva spalva sukelia Corticium laeve Fr.,
Fusarium genčių grybai. Rausvų
paraudonavimų pasitaiko ir ant spygliuočių bei
lapuočių medienos. Nusidažymai išplinta
įvairiame gylyje; medienai džiūstant jie
išnyksta ir esminės įtakos
fizinėms-mechaninėmsjos savybėms neturi.
Pageltonuoja dažniausiai
spygliuočių mediena. Pageltonavimą sukelia grybas
Verticillium glaucum Bon. Pušų medienoje
pagelsta tik balana. Eglių medienoje pageltonavimas
išplinta ir į gilesnius sluoksnius. Geltonos
dėmės bei juostos liežuvių pavidalu
sparčiausiai plinta radialine kryptimi. Pakitusi medienos
spalva būna labai panaši į nuo cheminių
veiksnių pageltusią medieną.
Medienos
parudavimas. Šis reiškinys yra būdingas
lapuočių medžių medienai. Jis paprastai
atsiranda šiltuoju metų laiku. Pradinėje parudavimo
stadijoje medienos ląstelėse vyksta oksidacijos reakcija,
dėl kurios poveikio ląstelės apmiršta. Paskui
medieną pradeda ardyti medienos puvinius sukeliantys
grybai.
Pirmieji parudavimo
požymiai pasirodo praėjus dviem savaitėms po
medžių nukirtimų ir per 4 mėnesius nuo
rąstų galų išplinta 2-3 m atstumu. Medienos
parudavimo procesas yra sudėtingas reiškinys. Tai visas
kompleksas biologinių reakcijų, kurios yra visiškai
nesusijusios ir vyksta viena kitai nedarydamos įtakos. Tas
reakcijas lemia išoriniai veiksniai, iš kurių
svarbiausi yra oro temperatūra ir medienos
drėgmė.
Pradinėje parudavimo
stadijoje mediena nusidažo tolygiai. Beržo medienos
šviežiame pjūvyje ji būna rausva arba rausvai
ruda, tačiau greitai pabąla ir tampa violetiškai
ruda. Buko ir alksnio medienoje parudavimas esti labai ryškus
(pilkai rudas ar net rudas) ir išlieka net
išdžiovintoje medienoje. Drebulės medienoje
parudavimas esti šviesus, nešvariai rudas, kartais su
rausvu atspalviu, o liepos medienoje – šviesiai rudas su
ryškiau nusidažiusiais šerdies spinduliais.
Kai parudavusią
medieną pradeda ardyti medienos puvinius sukeliantys grybai,
prasideda antroji parudavimo proceso stadija, vadinama medienos
užtroškimu. Tuo metu mediena jau būna
nusidažiusi netolygiai. Išilginiame medienos pjūvyje
pasirodo neryškios juostos, o skersiniame pjūvyje –
įvairaus dydžio dėmės. Juostos ir taškai
būna šviesesnių ir tamsesnių atspalvių.
Beržų ir alksnių medienoje juostos ir
dėmės būna su violetiniu atspalviu arba
šviesiai rudos; drebulių medienoje – ryškiai
kavinės arba rausvai rudos, kartais su melsvomis juostomis.
Medienos atspalvių įvairovė jos užtroškimo
procese priklauso ne tik nuo medžių, bet ir nuo joje
įsiskverbusių grybų rūšies. Iš
pradžių medienoje apsigyvena jos spalvą
keičiantys (dažantys) grybai bei bakterijos. Vėliau
juos keičia silpni medienos pūdytojai. Pavyzdžiui,
beržo užtroškimo proceso paveiktoje medienoje rasti
tokie grybai: Melanconium betulinum, Verticillium glaucum,
Pullularia pullulans, Discoccum asperum, Cladosporium herbarum,
Discula pinicola var. mammosa, Stereum hirsutum, Corticium
laeve, Schizophyllum commune ir kt.
Medienos destrukcijos
intensyvumas užtroškimo proceso paveiktoje medienoje
priklauso nuo jos drėgnumą lemiančių
veiksnių – oro temperatūros ir drėgmės,
taip pat nuo medieną pūdančių grybų
rūšinės sudėties. Dėl medieną
pūdančių grybų parudavusioje bei
užtroškusioje medienoje vėliau išsivysto
marmurinio pavidalo puvinys. Dar iki atsirandant marmurinio
pavidalo puviniui parudavusios bei užtroškusios medienos
fizinės-mechaninės savybės netenka apie 25 % sveikos
medienos vertės.
Spygliuočių
medžių balanos puviniai. Juos sukeliantys grybai
skirstomi į medieną ardančius sparčiai ir
lėtai.
Palyginti lėtai
medieną ardantiems grybams priklauso didžioji
vaškuotė Peniophora gigantea Mass.,
kraujuojanti plutpintė (Stereum
sanguinolentum Fr.) ir paprastoji
alksniabūdė (Schizophyllum commune
Fr.).
Didžioji
vaškuotė (Peniophora gigantea)
dažniausiai pažeidžia ilgai laikomus medienos
sortimentus nenulupta žieve. Jos sukeltas puvinys
šviesiai rudos spalvos. Ant pažeistos medienos
išauga vatą primenanti balta grybiena. Praėjus
metams, išauga ir vaisiakūniai. Jie plačiai
driekiasi pažeistos medienos paviršiuje, esti
vaškinės konsistencijos, balti arba su gelsvu atspalviu.
Vaisiakūnių ilgis iki 50 cm, o storis iki 5 mm.
Viršutinėje vaisiakūnių dalyje susiformuoja
lygus, gelsvas arba šviesiai pilkas himenoforas. Sporos
bespalvės, pailgos arba beveik cilindrinės, 5-7x3,0x3,5
µm dydžio.
Kraujuojanti
plutpintė (Stereum sanguinolentum) sukelia
rudąjį puvinį. Pradinėje stadijoje
pažeista mediena būna šviesiai ruda. Vėliau
joje pasirodo baltos išilginės juostos, kurios dar
vėliau tampa tuštumomis. Ant pažeistos medienos
išauga apskriti, vėliau susiliejantys vaisiakūniai.
Jie išauga nuo substrato atsiknojusiais kraštais arba
sudaro kepurėles. Kepurėlės – nuo
šviesiai geltonos iki gelsvos spalvos, su koncentrinėmis
zonomis. Himenoforas balsvai pilkas, vėliau ochriškai
rudas, lygus, paspaudimo vietose atsiranda raudonai purpurinės
dėmės. Sporos bespalvės, pailgos arba
cilindriškos, 6-9x2-4 µm dydžio.
Paprastoji
alksniabūdė (Schizophyllum commune)
pažeidžia spygliuočių ir lapuočių
medieną. Sukelia lėtai besivystantį rudąjį
puvinį. Vaisiakūniai smulkių kepurėlių
pavidalo (iki 3 cm diametro). Dažnai išauga
čerpių pavidalo grupėmis. Viršutinė
kepurėlių pusė pilka arba balta, su
užsirietusiu banguotu, plonu kraštu. Himenoforas
lakštelinis. Lakšteliai lelijiškai rudi. Sporos
bespalvės, šiek tiek lenktos, cilindrinės, 6x3
µm dydžio.
Iš medieną
sparčiai ardančių grybų dažniausiai
aptinkamos pušinė kempelė
Hirschioporus fusco-violaceum (Fr.) Donk ir
eglinė kempelė Hirschioporus
abietinus (Fr.)Donk.
Pušinė
kempelė (Hirschioporus fusco-violaceum)
pažeidžia pušies ir maumedžio medieną.
Sukelia rudąjį puvinį, išmargintą baltomis
celiuliozinėmis dėmėmis. Pirminėje
pažeidimo stadijoje mediena įgauna šviesiai
rudą arba pilką atspalvį. Vėliau joje pasirodo
baltos pailgos dėmės, ir mediena tampa minkšta. Ant
puvinio pažeistos medienos dažniausiai čerpių
pavidalo grupėmis išauga smulkūs, minkštos odos
konsistencijos vaisiakūniai. Jų viršutinė
pusė gelsva, su tamsiai pilku arba šviesiai rudu
atspalviu. Kepurėlių pakraščiai
aštrūs, neryškios violetinės spalvos.
Himenoforas sudarytas iš dantytų
purpurinės-violetinės arba tamsiai rudos spalvos
lakštelių. Sporos bespalvės, beveik
cilindrinės, 6-7x2-3 µm dydžio.
Eglinė
kempelė (Hirschioporus abietinus) paprastai
aptinkama tik ant spygliuočių medienos. Ji paplitusi ne
tik sandėliuose, bet ir miške – ant
nudžiūvusių medžių, vėjavartų,
kelmų, kartais ir gyvų medžių žaizdose.
Pušų medienoje sukelia tik balanos puvinį, o
eglių bei kėnių medienoje išplinta ir į
gilesnius sluoksnius, taip sukeldama branduolio balanos
puvinį. Pradinėje grybo vystymosi stadijoje pažeista
mediena įgauna rausvai rudą spalvą. Vėliau joje
pasirodo balti celiulioziniai taškeliai su juodais
brūkšniais. Paskutinėje puvimo stadijoje medienoje
susidaro tuštumos, apjuostos plonomis sienelėmis iš
puvinio dar nesuardytos medienos. Puvinio suardyta mediena tampa
minkšta ir lengvai ardoma į pluoštinius gabalus.
Vaisiakūniai išauga čerpių pavidalo
grupėmis. Jų kepurėlių viršutinė
pusė blankiai pilka su rudoku atspalviu, iki 3-5 mm diametro.
Himenoforas sudarytas iš 1-3 mm ilgio, šviesiai arba
pilkai rudos spalvos vamzdelių. Sporos šiek tiek lenktos,
elipsoidės pavidalo (6,5-8x3-5 µm dydžio).
Spygliuočių
medžių balanos-branduolio rudieji puviniai. Juos
sukelia tipiški medienos sandėlių grybai
Gloeophyllum sepiarium (Fr.) Karst; Osmoporus
odoratus (Fr.); Lentinus lepideus Fr.;
Coriolellus serialis (Fr.) Murr. ir kt., kurie taip pat labai
paplitę ir ant įvairių medinių
konstrukcijų drėgnose patalpose, kelmų bei kitokios
negyvos medienos miške.
Tvorinis
tinklūnas (Gloeophyllum sepiarium) sukelia
medienos destrukcinį branduolio-balanos puvinį.
Pradinėje stadijoje pažeista mediena šiek tiek
pagelsta, vėliau laipsniškai įgauna rausvą arba
rausvai rudą spalvą. Tuo pačiu metu medienoje
metinių rievių vietose susidaro smulkūs
plyšiai. Vėlesnėse stadijose mediena tampa
šviesiai ruda ir skleidžia malonų kvapą.
Paskutinėje stadijoje mediena įgauna tamsiai rudą
spalvą ir suaižėja skersiniais bei išilginiais
plyšiais. Ant pažeistos medienos išauga ploni odos
konsistencijos kepurėlių pavidalo vaisiakūniai,
kurių viršutinė dalis nelygi, rausvai rudos,
kaštoninės ar beveik juodos spalvos. Kepurėlių
pakraščiai aštrūs, šviesiai rusvi arba
gelsvai rudi. Himenoforas sudarytas iš gelsvai rudų
vingiuotų, vietomis tarpusavyje suaugusių
lakštelių. Sporos bespalvės, šiek tiek lenktos,
cilindrinės, 8-12x3-4 µm dydžio.
Kvapnioji
anyžpintė (Osmoporus odoratus), kaip ir
tvorinis tinklūnas (Gloeophyllum sepiarium), taip pat
sukelia labai panašų rudos spalvos medienos
branduolio-balanos puvinį. Pažeista mediena paruduoja,
vėliau įgauna gana tolygią rausvai rudą
spalvą. Medienoje atsiranda plyšių, kuriuose
išauga tamsiai ruda grybiena, skleidžianti anyžiaus
lašų kvapą. Labai išsivysčiusi grybiena
išaugina gelsvai rudas pagalvėles ir tamsiai rudas
besidriekiančias rizomorfas. Paskutinėje puvinio
stadijoje pažeista mediena subyra į įvairaus
dydžio gabalėlius. Vaisiakūniai
plokščių, pusiau apskritų kepurėlių
pavidalo, kartais suaugę po kelis, čerpiškai
išsidėstę, išsiplėtusiu pagrindu, 3-15 cm
dydžio. Jie taip pat skleidžia labai stiprų
anyžiaus kvapą. Viršutinė vaisiakūnių
pusė tamsiai ruda, iš pradžių plaukuota,
vėliau plika, padengta koncentrinėmis vagelėmis.
Himenoforas sudarytas iš tamsiai rudų, apvalių bei
šiek tiek kampuotų vamzdelių. Sporos bespalvės,
elipsiškos, nusmailėjusiu pagrindu, 6-7x3-4 µm
dydžio.
Kvapnioji anyžpintė
taip pat pažeidžia medines ryšių bei elektros
linijų atramas, medines tiltų konstrukcijas bei
įvairią didelės drėgmės sąlygomis
laikomą medieną. Jos vaisiakūniai gana dažnai
aptinkami ant negyvos medienos substratų ir miške,
ypač ant senų eglės
kelmų.
Grybas
Lentinus lepideus Fr., kaip ir anksčiau aprašyti
grybai, didelės drėgmės sąlygomis taip pat
pažeidžia apvalius, ypač pušies medienos
sortimentus, pjautinę miško medžiagą, kitas
ilgą laiką laikomas medines konstrukcijas. Plačiai
paplitęs jis ir miške ant spygliuočių
medžių kelmų, kartais aptinkamas ir ant
augančių pušų bei eglių,
pažeistų didelių ir gilių mechaninio
pobūdžio žaizdų. Sukelia rudąjį
destrukcinį branduolio puvnį. Grybo pažeista mediena
pirmiausia įgauna rudoką atspalvį, vėliau tampa
tamsiai ruda. Pažeistoje medienoje atsiranda skersinių ir
išilginių plyšių. Juose išauga geltonos
spalvos grybienos plėvelės, skleidžiančios
malonų anyžiaus kvapą. Paskutinėje puvimo
stadijoje mediena dar labiau suplyšinėja ir suyra pailgos
formos gabalais. Puvinio sukėlėjo vaisiakūniai
kepurėlės pavidalo, su centrine arba ekscentrine kojele.
Kepurėlė gana stora, iš pradžių stangri,
vėliau odos konsistencijos. Viršutinė
kepurėlės dalis blankiai ochrinė arba
kreminė-ruda, padengta žvyneliais. Himenoforas
lakštinis. Lakšteliai gelsvi. Sporos cilindrinės,
4-6x2-3 µm dydžio.
Pakopinis
žievenukas (Coriolellus serialis) taip pat
yra aktyvus spygliuočių negyvos medienos pūdytojas.
Aptinkamas jis ant apvalios ir pjautinės medienos
sandėliuose, ant įvairių medinių
konstrukcijų, laikomų didelės drėgmės
sąlygomis, taip pat ir miške. Sukelia rudąjį
destrukcinį puvinį. Pažeista mediena tampa gelsvai
ruda ir suyra į mažus prizminius gabalėlius. Puvinio
pažeistos medienos plyšiuose išauga baltos spalvos
grybiena. Vaisiakūniai daugiamečiai, dažniausiai
išsiplėtę ir nuo substrato atsiknojusiais
kraštais, sudarantys mažas, tankias, kauburėlių
arba šalmelių pavidalo labai įvairių formų
kepurėles. Kepurėlių paviršius nelygus,
spinduliškai grublėtas, šiek tiek rievėtas,
gelsvas arba geltonai rusvas, vėliau tamsėjantis.
Himenoforo vamzdeliai balti. Sporos cilindriškos, vienu lenktu
šonu, įstrižai nusmailėjusiu pagrindu, 7-9x3-4
µm dydžio.
Lapuočių
medžių balanos-branduolio baltieji puviniai. Kai
pakinta medienos spalva nuo šviesiai pilkos iki tamsiai rudos,
toks medienos pažeidimas vadinamas užtroškimu.
Vėliau ima vystytis marmurinio pavidalo puvinys. Marmurinio
puvinio pažeista mediena būna šviesiai geltona,
išmarginta įvairaus pobūdžio juodomis
linijomis, kurių turinį sudaro susikaupusios grybienos
telkiniai. Toks puvinys per ilgesnį laiką išplinta
visame medienos sortimentų skersplotyje ir vadinamas
balanos-branduolio puviniu. Puvinio apimtoje medienoje atsiranda
smulkių skersinių plyšių, mediena tampa lengva,
minkšta ir puri.
Dažniausiai pasitaikantys
šių puvinių sukėlėjai yra grybai:
beržinė lakštapintė
Lenzites betulina (L.ex Fr.)],
įvairiaspalvis žievenis Coriolus
versicolor (L.) Quel. ir kamščiapintė
apdegelė (Bjerkandera adusta Karst.).
Beržinė
lakštapintė (Lenzites betulina) esant
palankioms sąlygoms pūdo beveik visų
lapuočių medžių pjautinę medieną
sandėliuose, medines statinių konstrukcijas ir
negyvą medieną miške. Vaisiakūniai pusiau
apskritų kepurėlių pavidalo, kraštu
priaugę prie substrato, dažniausiai čerpiškai
suaugę, rečiau pavieniai, 3-10 cm skersmens.
Kepurėlių paviršius apaugęs minkštais
plaukais, šiek tiek žievėtas, balkšvas, pilkas,
gelsvas arba šviesiai rudas; jų kraštai
kepurėlės spalvos arba ochriškai rudi, ploni,
kartais truputį sustorėję. Himenoforas
spinduliškai išsidėsčiusių, kiek
šakotų lakštelių pavidalo, nuo balkšvos
iki pilkai gelsvos spalvos. Sporos cilindriškos, truputį
lenktos, bespalvės, 4,5-6x1,5-3 µm dydžio.
Įvairiaspalvis
žievenis
(Coriolus versicolor)
palankiomis sąlygomis taip pat pažeidžia beveik
visų lapuočių medžių pjautinę bei
apvalią medieną sandėliuose ir yra labai
plačiai paplitęs ant įvairių negytų
medienos substratų miške. Jo vaisiakūniai labai
plonų, šoninių, pusiau apskritų arba
vėduokliškų, plokščių arba prie
pagrindo įdubusių kepurėlių pavidalo,
rečiau išsiplėtę ir nuo substrato
atsiknojusiais kraštais, dažniausiai čerpiškai
suaugę, 4-10 cm skersmens, 0,1-0,3 cm storio.
Kepurėlių paviršius apaugęs trumpais tankiais
plaukeliais, nuo kurių įgauna šilko blizgesį,
išmargintas koncentriškomis, blyškiai geltonomis,
rusvomis, rudomis, tamsiai kaštoninėmis ir juodomis
rievėmis. Kepurėlių kraštai šviesesni
jaunų vaisiakūnių balti,
išdžiūvusių – kreminės spalvos,
ploni, banguoti, apačioje sterilūs. Himenoforo vamzdeliai
labai trumpi (0,5-2 mm ilgio), balti, sausi gelsvi, dantytais
kraštais. Sporos bespalvės, cilindriškos,
truputį lenktos, įstrižai nusmailėjusiu
pagrindu, 5-6x1,5-2 µm dydžio.
Kamščiapintė
apdegėlė
(Bjerkandera adusta)
dažniausiai pirma apsigyvena ant pjautinės
lapuočių medžių medienos. Ji taip pat labai
paplitusi ir miške ant įvairių negyvos
lapuočių medienos substratų. Rečiau aptinkama
ant eglės kelmų bei apvalių eglės medienos
sortimentų liekanų miške. Vaisiakūniai
vienmečiai, bekočiai, dažniausiai kraštu
prisitvirtinę prie substrato ir čerpiškai
suaugę, išsiplėtę ir nuo substrato
atsiknojusiais kraštais. Kepurėlių paviršius
nelygus, apaugęs smulkiais plaukeliais, vėliau lygus,
balkšvas, pilkas arba tamsiai rudas. Kraštai ploni,
himenoforas vienasluoksnis, vamzdeliai 0,5-2 mm ilgio, nuo pilkos
iki pilkai juodos spalvos. Sporos elipsiškos, 4,5-5,5x2,5-3
µm dydžio, šiek tiek suplotu vienu šonu,
nusmailėjusiu pagrindu, bespalvės, lygiu
paviršiumi.
| |