2.3.2. SUMEDĖJUSIŲ SĖJINUKŲ IR SODINUKŲ ŠAKNŲ BEI PAŠAKNIO PUVINIAI

       Sumedėjusių sėjinukų ir sodinukų šaknų puvinius gali sukelti taip pat Fusarium, Alternaria, Phythophtora, Cylindrocarpon, Pythium, Rhizoctonia ir kitų genčių grybai. Apie minėtų ligų paplitimą Lietuvos miško daigynuose kol kas neturime konkrečių duomenų. Kaip galimus pavojingiausius šaknų puvinių sukėlėjus galima prognozuoti grybus Pythium de baryanum Hesse, Rhizoctonia solani Kūhn. ir Rhizoctonia aderholdii (Ruhl.) Kolosch.

       Puvinio pažeistų eglės sėjinukų bei sodinukų šaknies kaklelio zonoje žievė suminkštėja. Ji būna lyg išbrinkusi, minkšta ir peiliu lengvai atlupama. Po žieve aiškiai matyti parudavę medienos audiniai, kurių išilginis pjūvis labai skiriasi nuo aukščiau šaknies kaklelio esančių dar sveikų žievės bei medienos audinių. Grybo Pythium de baryanum pažeistų vietų paviršiuje išauga balta veja. Tai grybo konidijakočiai ir konidijos.

       Konidijos, patekusios į šlapią aplinką, virsta zoosporangėmis, kuriose išauga žiuželiuotos zoosporės, sukeliančios pakartotinę infekciją. Sausesnėje aplinkoje esančios konidijos sudygsta jų sporadaigis įsiskverbia į augalo vidų ir jį apkrečia. Prieš žiemą ligos sukėlėjas ant tų pačių konidijakočių sudaro apvalias, bespalves, 14-18 µm skersmens lytines sporas - oospores. Gali peržiemoti ir grybo chlamidosporės. Optimalus substrato rūgštumas sporoms sudygti - nuo 6,6 iki 7,3 pH.

       Grybo Rhizoctonia solani pažeistose vietose išauga balta, vėliau nuruduojančios grybienos veja. Pažeistuose audiniuose driekiasi rudi 6-10 µm skersmens sagčiuoti grybo hifai. Ant jų atšakų išauga 10-20x7,5-10 µm dydžio bazidės su 4-6 sterigmomis. Bazidėsporės bespalvės, lygiu paviršiumi, pailgos, truputį asimetriškos, 8-14x4-6 µm dydžio. Bazidėsporių, t.y. lytinėje stadijoje šis grybas vadinamas Hypochnus solani Prill. et Del.

       Grybas Rhizoctonia aderholdii pažeistų augalų paviršiuje išaugina rudus, iki 13 µm skersmens hifus su 15-30x 11 -17,5 µm dydžio pseudokonidijomis. Daugelis autorių Rh. salani tapatina su Rh. aderholdii grybu. Šių dviejų rūšių grybų skirtumas labai nedidelis. Rh. aderholdii hifai storesni ir gamina pseudokonidijas.

       Sumedėjusių sėjinukų puvinių sukėlėjai yra pusiau parazitiniai grybai. Dauguma jų gyvena dirvožemyje ir minta įvairiomis augalų liekanomis. Parazitizmo atvejai paprastai esti susiję su staiga pasikeitusiomis meteorologinėmis ar dirvožemio sąlygomis. Papildoma infekcija į miško daigynus atnešama su naminių gyvulių bei paukščių mėšlu, prastu kompostu bei kitomis organinėmis trąšomis. Pirminė infekcija į augančius sėjinukus lengviau patenka per mechaninio pobūdžio ir vabzdžių padarytas žaizdas.

       Sėjinukų puviniui nebus sąlygų masiškai išplisti jeigu miško daigynai bus tręšiami saikingai ir tik gerai perpuvusiomis organinėmis trąšomis. Puvinio pažeistus sėjinukus nedelsiant reikia išrauti ir sudeginti, o šalia augančius palaistyti 1 % kalio permanganato tirpalu. Visų likusių (sąlyginai sveikų) sėjinukų šaknis realizacijos metu reikia apdoroti fungicidais (0,5 % fundazolo suspensįja). Prieš sėjant naujus pasėlius į dirvą, kurioje augo ligos pažeistų sėjinukų, būtina ją dezinfekuoti 0,3-0,4 % previkuro suspensija (5 l/m²). Tačiau pigiau ir patikimiau daigynui parinkti kitą vietą.

       Ąžuolo sėjinukų šaknų puvinį sukelia grybas Rosellinia quercina Hart. Jis priklauso ankšliagrybių klasei. Ąžuolo sėjinukai arba jauni (iki 10 m.) medeliai nuo viršūnės ima vysti ir džiūti. Juos išrovus galima pastebėti, kad pagrindinė jų šaknis yra apimta puvinio, aptraukta balta grybiena ir apipinta rizomorfų, kurios iš pradžių taip pat būna baltos, o vėliau paruduoja. Šoninių šaknų atsišakojimų vietose galima rasti juodų smeigtuko galvutės dydžio skleročių. Ant pūvančių smulkesnių šaknelių netoli žemės paviršiaus atsiranda rutuliški, juodi, beveik smeigtuko galvutės dydžio periteciai. Jų viduje būna cilindriškos formos aukšlių, o šiuose – 4-8 vienaląstės, tamsiai rudos spalvos elipsiškos sporos. Aukšliasporės žiemoja ir kitais metais plinta toliau. Iš žiemojančių skleročių pavasarį išauga hifai, galintys pasiekti sveikų augalų šaknis.

       Grybas ypač intensyviai plinta humuso turtinguose dirvožemiuose, esant šiltam ir drėgnam orui. Jis taip pat gali pažeisti klevų, bukų, eglių, kėnių ir kitų augalų šaknis. Infekcija lengviausiai patenka pro vienokias ar kitokias šaknų žaizdas. Liga dažniausiai plinta židiniais. Todėl pažeistų augalų židinius galima atriboti iškasant griovelius. Infekcįjos pradais užterštą dirvožemį reikia dezinfekuoti 0,5-1 % formalino tirpalu (15-20 l/m) arba 0,3-0,4 % previkuro suspensija (5 1/m²).