2.3.3. SĖJINUKŲ STIEBELIŲ IR VIRŠŪNĖLIŲ PELĖSIAI

       Sėjinukų stiebelių ir viršūnėlių puvinius bei pelėsius dažniausiai sukelia grybai, priklausantys Botrytis, Cladosporium, Typhula, Sirococcus ir kitoms gentims. Apie šių ligų paplitimą Lietuvos miško daigynuose konkrečių duomenų taip pat neturime. Labai tikėtina, kad vienmečių bei dvimečių eglučių viršūnėlių puvinius bei pelėsius dažniausiai sukelia grybai Botrytis cinerea Pers., Cladosporium herbarum Link. ir Sirococus conigenus.

       Nuo grybo Botrytis cinerea, kuris sukelia pilkuoju arba kekeriniu pelėsiu vadinamą ligą, doc. L.Žuklio teigimu, labiausiai nukenčia spygliuočių ir juodalksnių sėjinukai, augantys šiltnamiuose. Epifitotijos gali kilti birželyje ant antramečių ir rugpjūtyje ant pirmamečių pasėlių. Pirmiausia ant stelbiamų sėjinukų apatinių spyglių ir lapų bei stiebelių atsiranda tamsiai pilkos spalvos purus grybienos apnašas. Jį sudaro grybo micelis, konidijakočiai ir į konidijos. Konidijakočiai tiesūs, daugialąsčiai, jų ląstelės ties pagrindu pilkšvai rudos, viršūnėje bespalvės, šakotos, šakelių viršūnės apkibusios konidijomis ir primena kekę. Konidijos bespalvės, 7-21 x4,7-10,0 µm dydžio, elipsiškos, vienaląstės.

       Grybas Cladosporium herbarum sukelia vadinamąją juodligę (kitaip darjuodąjį pelėsį ar kladosporiozę). Liga dažniausiai pažeidžia nustelbtus ir blogai augančius sėjinukus. Dažnai grybas vystosi ant negyvų augalų liekanų, nuo kurių apsikrečia sveiki augalai. Pažeisti pušų sėjinukai (spygliai ir pumpurai) patamsėja, vėliau įgauna rudai violetinį atspalvį ir nudžiūva. Spyglių spalva pradeda keistis nuo viršūnės ir išplinta iki jų apatinės dalies. Drėgnu oru nudžiūvę spygliai bei pumpurai dengiami žalsvai juodomis apnašomis, kurias sudaro konidijos ar jų puokštelės. Konidijos esti 12-28x6-7 µm dydžio, šviesiai rusvos arba rudos, ovalios, elipsiškos arba cilindriškos vienaląstės arba su 1-4 pertvarėlėmis, ties kuriomis gali būti įsismaugusios. Jos sukibusios šakotomis grandinėlėmis. Konidijakočiai nešakoti, 25-225x3-6 µm dydžio, lygūs, tamsiai rudi, daugialąsčiai, su netaisyklingomis pertvarėlėmis.

       Eglės vienmečių-dvimečių sėjinukų viršūnėlių nunykimą, primenantį pelėsinio pobūdžio pažeidimus, sukelia grybas Sirococcus conigenus [sin. Sirococcus strobilinus Preuss, Ascochyta piniperda Lind., Diplodina parasitica (Hart.) Prill. ir kt.). Buvusioje Tarybų Sąjungoje, įskaitant ir šiuolaikines Baltijos valstybes, tai kol kas mažiausiai ištirta eglės vienmečių-dvimečių sėjinukų liga. Ant pažeistų, faktiškai jau žuvusių eglės sėjinukų spyglių bei ūglių grybo piknidžiai pasirodo antroje vasaros pusėje, rudenį arba tik kitų metų pavasarį. Jie netaisyklingai apskritos formos, apie 100 µm skersmens. Iš pradžių būna rudi, vėliau pajuoduoja. Konidijos bespalvės, dviląstės, netaisyklingai ištįsusios, 12-15x3 µm dydžio.

       Šio pobūdžio ligų pasitaiko beveik visų spygliuočių medžių daigynuose. Lietuvoje šiuo metu dažniausiai šia liga aptinkama sergant eglės daigynus, ypač kai ne laiku ir per didelėmis koncentracijomis naudojamos mineralinės trąšos ir herbicidai. Pažeisti sėjinukai tampa optimaliausiu pelėsinių grybų substratu. Tačiau kai kurie iš jų, ypač Sirococcus genties grybai, gali pažeisti ir gerai augančius bei besivystančius sėjinukus. Pušies pasėliuose ši liga mažiau išplitusi, nes įprasta tvarka taikomi profilaktiniai purškimai nuo paprastosios spygliakritės gerokai apnaikina ir pelėsinių grybų pradus. Eglių sėjinukus iki šiol išaugindavome, nenaudodami papildomų apsaugos priemonių. Dabar, atrodo, teks tokiais pat profilaktiniais purškimais saugoti ne tik pušų, bet eglių sėjinukus.