1.6. MEDŽIŲ LIEMENŲ KENKĖJAI

       Šiai miškuose bei parkuose labai paplitusiai ir medžiams žalingai ekologinei vabzdžių grupei priklauso nuolat aptinkami vabzdžiai, tačiau masiškai jie kenkia tik tam tikrose vietose. Šie vabzdžiai dažnai vadinami antriniais kenkėjais, nes jie pažeidžia tik apsilpusius, kitų aplinkos veiksnių pažeistus medynus. Jiems priskiriami kinivarpų (Ipidae), ūsuočių (Cerambycidae), straubliukų (Curculionidae), ragauodegių (Siricidae), blizgių (Buprestidae), medgręžių (Cossidae) ir kai kurių kitų šeimų vabzdžiai. Pagrindinė šių vabzdžių biologinė ypatybė yra uždaras gyvenimo būdas medžių žievėje ir medienoje. Atviroje aplinkoje jie aptinkami tik suaugėlio stadijos. Lietuvoje stiklasparniai (Aegiriidae) aptinkami rečiau. Bendra liemenų kenkėjų ypatybė – įvairiose medžio dalyse daromi vis tos pačios formos takai. Pagal takų formą dažnai nustatoma vabzdžio rūšis. Ji patikslinama apibūdinant suaugėlius ir jų lervas.

        Miškininkai praktikai nuo seno pastebėjo nevienalaikį atskirų medžio dalių silpimą ir su juo susijusį nevienalaikį liemenų kenkėjų įsikūrimą. Lietuvoje skiriami 5 pagrindiniai pušų nusilpimo ir apmirimo tipai, 1960): kelminis (1), viršūninis (2), ištisinis (3), liemeninis (4) ir vietinis (5). Šie nusilpimo ir apmirimo tipai lemia vabzdžių įsikūrimo medžiuose pirmumo ir tolimesnio apsigyvenimo eigą, nusilpimo priežastis, reikalingas kovos priemones ir jų naudojimo laiką. Liemenų kenkėjų būdinga savybė – apsigyventi tik tam tikroje medžio dalyje ir esant tam tikroms apšvietimo, temperatūros ir drėgmės sąlygoms. Todėl yra išskiriamos šviesiamėgės, pusiau unksminės ir unksminės vabzdžių rūšys. Nuo jų labai priklauso taikomų prevencijos ir kovos priemonių sėkmė (vabzdžiagaudžių medžių išdėstymo vieta ir laikas).

       Pagal medžių pažeidimo pobūdį šios ekologinės grupės vabzdžiai skirtomi į tokias grupes:
             1 – darančius fiziologinę žalą. Jie pirmieji sugeba gauti informaciją apie medžio apsilpimą ir galimybę jame apsigyventi. Tai didysis kirpikas, mažasis kirpikas, viršūninis ir pušinis smaliukai, mėlynasis blizgis, ožiaragis (ūsuotis), mažasis ragauodegis. Jie apsigyvena gana gyvybinguose medžiuose. Be to, didysis ir mažasis kirpikai, papildomai maitindamiesi lajose, nusilpnina medžius;
            2 – darančius techninę žalą. Šiai grupei priklauso vabzdžiai, apsigyvenantys negrįžtamai apsilpusiuose (bedžiūstančiuose) medžiuose. Tai keturdantis žievėgraužis, dvidantis žievėgraužis, šešiadantis žievėgraužis, juostuotasis medininkas, pilkasis ilgaūsis ūsuotis, mažasis pušinis šakniagraužis;
             3 – darančius sąlyginę techninę žalą. Šiai grupei priklauso vabzdžiai, sugebantys įsikurti jau negyvybinguose arba šviežiai nukirstuose medžiuose bei kirtimo atliekose. Tai dėmėtasis šakagraužis, trumpaūsis medkirtis, rudasis pušinis ūsuotis, briaunotasis ragijus, didysis blizgavabalis.

       Liemenų kenkėjų sėkmingą įsikūrimą medžiuose sąlygoja jų apsilpimą sukeliančios priežastys. Jeigu prieš 30-40 metų Lietuvos pušynuose vyravo kelminis medžių nusilpimo ir apmirimo tipas, kurį lėmė šakninės pintainės pažeidimai, tai šiuo metu vyrauja viršūninis nusilpimo ir apmirimo tipas, sąlygojamas spyglius graužiančių kenkėjų masinių lajų pažeidimų.

       Kelminis nusilpimas ir apmirimas
       Jį lemia šaknų sistemos funkcijas trikdantys veiksniai. Ankstesniais metais iš kelminį medžių apmirimą ir nusilpimą sukeliančių priežasčių dažniausiai buvo minimos šaknų ligos. Šiuo metu kelminį apmirimą ir nusilpimą bei jo pasekmes labai sustiprino priežastys, sukeliančios viršūninį apmirimo tipą. Kelminį apmirimą sukelia ir pasitaikantys pušynuose žemutiniai gaisrai, vėjavartos, sausros, užpelkėjimas, medžių sakinimas. Fiziologinė medžių būklė pirmiausia pažeidžiama apatinėje jų dalyje, todėl joje ir apsigyvena pirmieji vabzdžiai. Viršutinė liemens dalis ir laja dar kurį laiką išsaugo savo apsaugines savybes nuo vabzdžių ir labai dažnai apgyvendinama vabzdžių, kai apatinėje dalyje jie jau yra suaugėlių stadijos arba išlėkę. Į tai būtina atsižvelgti taikant ūkines priemones. Pirmųjų priekelminėje medžio dalyje įsikūrusių vabzdžių rūšinė sudėtis priklauso nuo medžių apsilpimo laiko ir rūšinės jų sudėties medyne.
       Pirmieji apatinėje medžio dalyje apsigyvenę vienos arba kelių rūšių vienu metu skraidantys vabzdžiai sudaro pradinę ekologinę grupę. Tai sausuoliai su ,,žalia“ laja. Vėlesnis medžių apgyvendinimas ksilofagais priklauso nuo likusios medžio dalies apsilpimo eigos greičio, vabzdžių skaičiaus medyne. Jeigu apatinę medžių dalį apgyvendino vasarinio pogrupio vabzdžiai, tai viršūnę ir šakas vabzdžiai apninka tik kitais metais. Taigi jau šie vabzdžiai sudaro išvestines ekologines grupes. Galutiniame medžių apmirimo etape juose įsikūrę vabzdžiai sudaro galutines ekologines grupes. Taigi vyksta vadinamasis sukcesinis vabzdžių procesas.

       Viršūninis nusilpimas ir apmirimas
       Jį salygoja fiziologinių funkcijų sutrikimas viršutinėje medžio lajos dalyje. Pirminės priežastys yra įvairios. Šiuo metu vyrauja spyglius graužiančių kenkėjų pažeidimai. Be to, vyresnio amžiaus Lietuvos pušynuose gana dažnai aptinkama liga – saklys. Didelę įtaką medžių būklės pablogėjimui turi atmosferos užterštumas įvairias cheminiais junginiais. Jeigu XX a. viduryje tarp pirminių medžių viršutinės dalies apsilpimo priežasčių vyravo saklys, tai šiuo metu vyrauja spyglius graužiančių kenkėjų pažeidimai. Šiuo metu kai kuriuose Pietų Lietuvos dalies pušynuose viršūninis apmirimo tipas sudaro 31-67 %. Medynuose vyrauja sausuoliai su žaliu kelmu. Laukiant, kol kenkėjų bus apgyvendintos ir likusios medžio dalys, anksčiau apsigyvenę vabzdžiai gali iš medžių išskristi, o tai yra neleistina. Šio apmirimo tipo medžiuose vabzdžiai taip pat sudaro pradines išvestines ir galutines ekologines grupes. Jų rūšinė sudėtis bei formavimosi eiga ir trukmė priklauso nuo medžių apsilpimo laiko ir esamų medyne vabzdžių rūšinės sudėties, jų gausos.

       Ištisinis nusilpimas ir apmirimas
       Jis būdingas pušynams, kuriuose kyla kelminio ir viršūninio medžių apsilpimo grėsmė. Lietuvos pušynuose gana dažnas. Priežastys paminėtos vardijant kitus apmirimo tipus.
       Priklausomai nuo medžių apsilpimo laiko, juose vabzdžiai apsigyvena vienu metu, ištisai. Šiuo atveju taip pat siriamos pradinės, išvestinės ir galutinės ekologinės grupės.

       Liemeninis nusilpimas ir apmirimas
       Būdingas medžiui silpstant ir vabzdžiams kuriantis vidurinėje stiebo dalyje. Jį sukelia saklio pažeidimai vidurinėje stiebo dalyje. Vabzdžiai apgyvendina tokius medžius į viršų ir žemyn nuo pažeidimo. Šį medžių apsilpimą ir apmirimą gali sukelti ir ragauodegių pažeidimai. Šis apmirimo tipas Lietuvoje retas.

       Vietinis nusilpimas ir apmirimas
       Vietinį nusilpimą ir apmirimą sukelia vietiniai medžio dalių pažeidimai. Jie gali būti mechaniniai atskirų medžio dalių, kaip stiebo, šaknų. Pažeidimus sukelia gaisrai, žaibas. Pažeidimų vietose sutrinka normalūs medžio fiziologiniai procesai. Stiebo dalis virš pažeidimo apsilpsta, ir joje apsigyvena vabzdžiai, sudarydami pradines ekologines grupes. Jų rūšinė sudėtis įvairi ir priklauso nuo medžio pažeidimo vietos bei laiko. Šiuo atveju medžiai gali tapti sausaviršūniais, tačiau dažniau išlieka gyvybingi. Ekologinių grupių formavimasis baigiasi tik susidarius pradinėms grupėms.