1.6.1. PAGRINDINIAI PUŠIES LIEMENŲ KENKĖJAI

       Didysis kirpikas (Blastophagus piniperda L.)
       Tai vienas iš pavojingiausių pušies liemenų kenkėjų, dažniausiai aptinkamų pusamžių ir vyresniojo amžiaus grynuose ir mišriuose pušies medynuose bei ant pagamintos apvalios medienos.
       Vabalas juodai rudas arba juodas, 3,5-4,7 mm ilgio. Antsparnių viršutinės dalies nuolydyje yra nemažai gumburėlių ir nedidelis griovelis (1.14 pav.). Gyvena medžiuose po stora ir vidutinio storumo žieve, aptinkamas šviežiuose kelmuose, bet ten dažniausiai takai užliejami sakais.

1.14 pav. 1 – vabalas; 2 – motės takas
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Masiniai židiniai susidaro pušynuose, kuriuose vyrauja kelminis medžių apsilpimo ir apmirimo tipas. Tai tamsiamėgis kenkėjas. Skraido kovo-balandžio mėn. žydint lazdynui, baltalksniui, kai vidutinė paros temperatūra būna + 5 °C. Vabalai daro po žieve išilginius takus su į šoną nukreipta įėjimo anga. Tai motės takai, kurių abiejuose šonuose būna sudėti kiaušinėliai. Iš jų išsiritusios lervos į šonus graužia nežymiai vingiuotus lervų takus, kurių gale, lėliukių kamerose, virsta lėliukėmis, o vėliau vabalais. Po 2-2,5 mėn. (birželio pirmoje pusėje ar kiek vėliau) vabalai vystymosi vietas palieka ir maitinasi lajose iki pirmųjų šalnų. Jie išgraužia šiųmetinių šakučių vidų, jos nulūžinėja ir būna išsimėčiusios po medžių lajomis. Vienas vabalas vegetacijos periodu pažeidžia 2-3 šakutes. Tokių pažeistų medžių laja išretėja, įgauna savotišką formą, medžiai apsilpsta.
       Prasidėjus rudeninėms šalnoms, vabalai leidžiasi į priekelminę dalį ir žievėje, išgraužę savitus takus, žiemoja. Tai monogamas, turintis vienmetę generaciją.

       Mažasis kirpikas (Blastophagus minor Hart.)
       Mažasis kirpikas labai panašus į didijį kirpiką, tačiau už jį mažesnis (2,6-4,5 mm ilgio). Juodai rudas su rausvai rudais antsparniais (1.15 pav.). Ant antsparnių nuolaidžiosios dalies nėra pagilėjusių tarpų tarp vagelių, o išilginės gubriuotos vagelės eina lygiagrečiomis eilėmis nuo antsparnių viršūnės iki jų nuolaidžiosios dalies.

1.15 pav. Mažasis kirpikas: l – vabalas; 2 – motės takas
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Gyvena po plona stiebų žieve, storose šakose, rečiau po vidutinio storumo žieve. Masiniai židiniai susidaro pušynuose, kuriuose vyrauja viršūninis bei ištisinis medžių apsilpimo ir apmirimo tipai. Tai tamsiamėgis kenkėjas. Skraidyti pradeda, kai žydi pilkasis karklas t.y. 1-2 savaitėm vėliau nei didysis kirpikas.
       Motės takai po plona žieve skersiniai, skliautų formos, giliai įsirėžę balanoje. Nuo įėjimo angos dešinėn ir kairėn eina dvi šakos. Ilgis nuo 4 iki 32 cm. Lervų takai trumpi, reti, baigiasi lėliukės kameromis balanoje. Medžiuose vystosi 2,5-3,0 mėn. Išsiritę vabalai palieka vystymosi vietas ir minta šiųmetinių šakučių vidumi, išgrauždami jį. Pažeistos šakutės nulūžinėja, lajos įgauna ažūrinę formą, medžiai apsilpsta. Prasidėjus šalnoms, žiemoja nukirptose šakutėse, priekelminėje medžių dalyje, paklotėje. Tai monogamas, turintis vienmetę generaciją.

       Šešiadantis žievėgraužis (Ips sexdentatus Boem.)
       Tai gana stambi kinivarpa – 6,0-7,7 mm ilgio, rudai gelsvos spalvos, blizganti, apaugusi plaukeliais. Vabalo antsparniai baigiasi duobute, vadinamuoju karučiu (1.16 pav.). Jis iš kiekvienos pusės turi po 6 dantelius, iš kurių trečias nuo apačios baigiasi sagos pavidalo paplatėjimu. Gyvena po stora ir vidutinio storumo žieve ant augančių ir nukirstų pušų. Labai dažnas kirtavietėse. Normalaus skalsumo medynuose jis nėra pavojingas. Tai poligamas, turintis dvi pagrindines ir vieną (rečiau dvi) seserinę generaciją. Pavasarį skraidyti pradeda gegužės pirmoje pusėje, kai vidutinė paros temperatūra +10-11 °C, ėmus sprogti paprastosios eglės pumpurams.
       Motės takai sudėtiniai, išilginiai, su poravimosi kamera; lervų padaryti takai esti trumpi. Maksimalus tako ilgis siekia 55 cm (jame galima rasti iki 65 kiaušinėlių). Minimalus takas atitinkamai siekia 25-28 cm, o vidutinis – 37 ir 44 cm ilgio.

1.16 pav. Šešiadantis žievėgraužis: 1 – vabalo karutis; 2 – takai
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Gegužės mėnesį sudėję kiaušinėlius vabalai tuose pačiuose arba kituose medžiuose papildomai maitinasi, poruojasi ir vėl daro takus, deda juose kiaušinėlius, iš kurių išsivysto seserinės generacijos karta (birželio mėn.). Jauni pirmos kartos vabalai iš vystymosi vietų išskrenda liepos mėn. Papildomai pasimaitinę vėl apsigyvena tų pačių arba kitų medžių nepažeistose vietose. Seni, kartą dėję kiaušinius vabalai išgraužia neilgus, šiek tiek vingiuotus, motės tako storio vadinamuosius ,,minų“ takus. Juose nebūna kiaušinėlių kamerų ir lervų takų. Generacijų skaičius per metus priklauso nuo oro sąlygų. Vabalai žiemoja ,,minų“ takuose.
       Veikiančių šešiadančio žievėgraužio židinių, dėl kurių žūtų pušynai, Lietuvoje nerasta. Jis labai dažnas pavasario-vasaros kirtavietėse, kuriose yra neapsaugotų rąstų, išvartų, vabzdžiagaudžių medžių.

       Viršūninis žievėgraužis (Ips acuminatus Eich)
       Vabalas 2,5-3,7 mm ilgio, tamsiai rudos spalvos. Turi karutį su 3 danteliais iš kiekvienos pusės. Pirmasis iš apačios yra pats didžiausias, o patinėlių - su dviguba viršūne. Gyvena po plona pušų žieve, storesnėse šakose. Tai šviesamėgis kirtaviečių, miško aikščių, retmių entomocenozių atstovas. Ant stačių medžių apsigyvena esant viršūniniam apmirimo tipui. Poligamas, takai sudėtiniai, su poravimosi kamera. Skraidyti pradeda gegužės mėn. antroje pusėje, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia +19 °C, pradėjus žydėti bruknėms, išbrinkus paprastųjų ievų pumpurams. Per metus išsivysto dvi pagrindinės ir viena seserinė generacijos. Seserinės generacijos vabalai skraido, daro takus ir deda kiaušinėlius birželio mėnesį, kai pražįsta paprastieji ąžuolai, paprastieji putinai, o antrosios – liepos mėnesį, kai prinoksta pirmosios mėlynės. Papildomai maitinasi tuose pačiuose medžiuose, darydami ,,minas". Motės takai eina nuo poravimosi kameros į viršų ir apačią, 5-50 cm ilgio. Lervų takai trumpi, reti, statmeni motės takams, giliai įsirėžę į mdieną. Nors Lietuvoje ir dažnas, tačiau masinio kenkimo židinių nerasta.
       Ar vabzdžiai yra seserinės, ar antros generacijų, galima nustatyti mikroskopuojant kiaušinėlių latakus. Jeigu juose randama geltonų kūnelių, vadinasi, patelė yra jau dėjusi kiaušinėlius ir priklauso seniems vabalams.

       Keturdantis žievėgraužis (Pityogenes quadridens Hart.)
       Vabalas rudas, 1,5-2,3 mm ilgio. Patinėlio karutis abiejuose šonuose turi po 2 dantelius, iš kurių viršutiniai yra kablelio pavidalo, didesni, o apatiniai mažesni. Patelių volelio pavidalo kaničio šonuose yra po du nuospaudų formos pakilimus (1.17 pav.). Per metus – dvi generacijos. Vabalai skraidyti pradeda gegužės mėnesio pradžioje, o kartais ir antroje pusėje, kai sprogsta paprastosios eglės. Poligamas, takai sudėtiniai, su poravimosi kamera, šviesamėgis, gyvena šakose, medžių viršūnėse. Pradinių ekologinių grupių nesudaro, o tik išvestines arba galutines. Respublikoje dažnas kirtavietėse ant šakų, todėl tarnauja kaip maistinė bazė entomofagams ir jų populiacijoms gausinti. 0 pastarieji kontroliuoja žalingų miškui vabzdžių gausą. Taigi miškui dažniausiai laikomas naudingu, o jo gausos didėjimas siejamas su šakų palikimu kirtavietėse.

       Dvidantis žievėgraužis (Pityogenes bidentatus Herbst)
       Vabalas rudas, 2-2,5 mm ilgio. Patinėlių karučio viršutinėje dalyje yra 2 kablelio pavidalo aštrūs danteliai (1.17 pav.). Patelių karutis siauras, volelio formos, šonuose yra po vieną nuospaudų pakilimą. Skraido tuo pačiu metu kaip ir keturdantis žievėgraužis. Jo biologija labai panaši į keturdančio. Paplitęs negausiai, gyvena šakose ir medžių viršūnėse. Išvestinių ekologinių grupių nesudaro, o tik papildo kitų vabzdžių sudarytas. Dažnai aptinkamas kirtaviečių šakose, medynams nepavojingas.

1.17 pav. Žievėgraužių karučiai:1 – dvidančio žievėgraužio patino karutis;
2 – dvidančio žievėgraužio patelės karutis; 3 – keturdančio žievėgraužio karutis
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

      
        Juostuotasis medininkas (Trypodendron lineatum Oliv.) 
       Vabalas 2,8-3,5 mm ilgio. Antsparniai tamsūs su geltonomis išilginėmis juostelėmis, ant kurių matyti vagelės su smulkiais taškeliais (1.18 pav.). Skraido balandžio pabaigoje –gegužės pradžioje, kai masiškai sprogsta pušų pumpurai.

1.18 pav. Juostuotasis medininkas: 1 – vabalas; 2 – įėjimo kanalai; 3 – motės takai;
4 – lervų takai (pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Juostuotasis medininkas skraido ir apsigyvena labai nusilpusiuose, džiūstančiuose ir jau nudžiūvusiuose medžiuose, kelmuose, vėjavartose, miško produkcijoje. Mėgsta vidutinio apšvietimo ir drėgnumo vietas. Takus daro medienoje, 5-6 cm gylyje juos užkrėsdamas sporomis simbiotinio moniliozės grybo (Monilia candida), kurio miceliumi minta lervos. Patelės takų šonuose padeda 20-50 kiaušinėlių. Takai būna sudaryti iš kelių horizontaliai iš vienos vietos einančių šakų, juodi. Nuo jų į viršų ir apačią eina trumpi lervų takai (laiptiški).
        Vabalai telkiasi motės takuose ir juos palieka tada, kai pasirodo jų lėliukės.
       Generacija vienmetė. Tai techninę žalą medienai darantis kenkėjas, tačiau sveikų augančių medžių nežaloja; kenkia tik 2 ir 3 gyvybingumo grupių medžiams.

       Išvartinis žievėgraužis (Neotomicus (Orthotomicus) proximus Eich.)
       Vabalai tamsiai rudos spalvos, iki 3 mm ilgio. Abiejuose karučio pakraščiuose yra po 4 kūgio pavidalo dantelius (1.19 pav.). Skraido balandžio mėn. pabaigoje – gegužės pirmoje pusėje. Vystosi apie 60 dienų. Būdingas papildomas ir atsinaujinamas maitinimasis.
       Motės takai 2-10 cm ilgio, išilginiai, kiek išsilenkę, ypač tako pradžia. Jie giliai įsirėžę į medieną. Lervų takai ilgi, tankūs, gale susipynę. Apsigyvena tik ant nukirstųmedžių, išvartų, kurplona žievė, ant šakų. Generacija dvejų metų. Vabalai žiemoja po žieve. Respublikoje dažnas, tačiau mažai žalingas.

 

1.19 pav. Išvartinis žievėgraužis: 1 – patino karutis; 2 – patelės karutis
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Pušinis ir eglinis šakniagraužiai (Hylastes ater Payk., H. cuniculiarius Erich.)
       Vabalai juodi, siauri, beveik pliki, 2-5 mm ilgio. Skraido gegužės viduryje, masiškai sprogstant karpotojo beržo pumpurams. Apsigyvena šviežiuose kelmuose bei medžių, gulinčių ant paklotės, apatinėje pusėje. Tai tamsą ir drėgmę mėgstančios rūšys. Pažeidžia jaunas pušaites ir eglaites (sodmenis), apgrauždami priekelminę liemenėlių dalį, šaknis. Todėl šakniagraužius galima priskirti prie daigų daigyne ir sodmenų kirtavietėse kenkėjų. Generacija vienmetė.

       Pušinis ožiaragis (ūsuotis) (Monochamus galloprovincialis 0l.)
       Vabalas 15-25 mm ilgio, juodos spalvos (1.20 pav.). Antsparniai prie pagrindo platesni už krūtinės skydelį, apaugę pilkais, melsvais arba gelsvai pilkais plaukeliais, sudarančiais daugelį dėmių. Jų viršūnės susiaurėjusios. Skydelis apaugęs rusvais plaukeliais, o jo viduriu eina plika išilginė juostelė. Patelių antenos sulig kūno ilgiu, o patinėlių ilgesnės. Skraido liepos-rugpjūčio mėn. Dėl papildomo ir atsinaujinamojo maitinimosi (apgraužiami ūgliai, plonos šakos) medžių lajos išretėja, medžiai nusilpsta. Labiausiai nukenčia jauni pušynai.

1.20 pav. Pušinis ožiaragis: 1 – vabalas; 2 – takai požieve; 3 – takas medienoje
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Kiaušinėlius (iki 30) deda į žievėje išgraužtas negilias (1-2 mm) 3-5 mm ilgio vageles arba elipsės formos duobutes. Intensyviausiai vabalai skraido antroje dienos pusėje po 14 val. ir vakare, nusileidus saulei.
       Lietuvoje pušinis ožiaragis kiaušinėlius deda medžiuose su plona žieve. Po 7-15 dienų išsirita lervutės. Jos iš pradžių minta brazdu, paskui balana, darydamos juose netaisyklingus aikštelės pavidalo takus. Lervos po žieve maitinasi nuo 20-25 dienų (plona ir vidutinio storumo žieve) iki 1,5-2 mėn. (stora žieve). Lervos po plona žieve ir žiemoja. Kitą pavasarį dar pasimaitinusios po žieve, birželio mėn. visos įsigraužia į medieną. Įėjimo anga ovali, 4-7 mm ilgio.
       Medienoje lervos daro takus, žiemoja ir tik kitais metais virsta lėliukėmis, o po 2-3 savaičių -vabalais. Generacija 2 metų. Respublikoje nėra dažnas. Jo buvimas medynuose rodo, kad ūkininkaujama ekstensyviai. Pušinis ožiaragis apsigyvena pritemdytose ūksminėse medžių dalyse, vėjavartose, vabzdžiagaudžiuose medžiuose. Jis sėkmingai įsikuria ir nukirstuose medžiuose. Šis kenkėjas mėgsta vidutinį apšvietimą ir drėgmę. Tai labai pavojingas techninę žalą medienai darantis vabzdys, sudarantis savarankiškas išvestines ekologines grupes. Lietuvoje didesnių jo židinių neaptikta.

       Pilkasis ilgaūsis (Acanthocinus aedilis L.)
       Vabalas 13-20 mm ilgio, šviesiai rudas. Antsparniai su tamsiomis skersinėmis juostelėmis (1.21 pav.). Patelių ūsai 1,5, o patinėlių2-5 kartus ilgesni už kūną.

1.21 pav. Pušinis ilgaūsis ūsuotis: 1 – vabalas; 2 – lerva; 3 – takai ir angos
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Vabalai pradeda skraidyti jau balandžio pradžioje, ėmus žydėti pilkiesiems karklams, išbrinkus paprastųjų pušų pumpurams. Skraidymas užsitęsia iki birželio pabaigos. Kiaušinius (iki 20) deda storos žievės plyšiuose ir į specialiai padarytas išgraužas (vidutinio storumo žievėje). Lervų takai netaisyklingi, vystymosi pradžioje juostiniai. Paaugusios lervos apima visą plotą, sunaikina ten esančias kinivarpas.
       Šiuo atžvilgiu ilgaūsis ūsuotis yra kinivarpų entomofagas. Dalis lervų baigia vystytis įsigraužusios į storą žievę, kitos – į paviršinius medienos sluoksnius ir ten virsta lėliukėmis. Jauni vabalai išsigraužia ovalią angą (6-4 mm) ir išlekia. Generacįja vienerių metų, nors nuo kiaušinėlio iki vabalo vystymasis užtrunka 4-5 mėn. Gyvena pušyse ir eglėse įvairaus apšvietimo ir drėgmės sąlygomis. Tai labai paplitusi rūšis, apsigyvenanti augančiose, bet labai apsilpusiose eglėse ir pušyse, išvartose, pagamintuose rąstuose, kelmuose.

       Trumpaūsis medkirtis (Spondylis buprestoides L.)
       Vabalai 12-22 mm ilgio, juodi. Kūnas cilindrinis, antenos labai trumpos. Skraido birželio-rugpjūčio mėn. Kartais pasitaiko ir rugsėjo pradžioje. Vabalai skraido antroje dienos pusėje, ypač intensyviai nusileidus saulei. Kiaušinius deda medžių šaknyse krūvelėmis po 2-6. Lervos vystosi šaknyse, rečiau apatinėje medžio dalyje (iki 0,5 m), iš pradžių po žieve, o vėliau įsigraužia į medieną, pažeisdamos jos paviršinius sluoksnius. Lietuvoje randamas tik kelmuose. Labai intensyviai skraido vakarais rąstų ir malkų sandėliuose liepos mėnesį.
       Generacija dvimetė. Gali apsigyventi gaisro (žemutinio) pažeistų medžių šaknyse. Ūkiniu požiūriu nežalingas.

       Rudasis pušinis ūsuotis (Criocephalus rusticus L.)
       Vabzdys rudas, antsparniai su dviem išilginėmis briaunelėmis, smulkiai taškuoti ir grūdėti, tankiai apaugę švelniais plaukeliais. Skraido birželio-liepos mėn. Kiaušinius deda šaknyse, priekelminėje medžių dalyje, kelmuose, išvartose. Generacija dvimetė, dažnas, žalingumu nepasižymi.

       Briaunotasis ragijus (Rhagium inquisitor L.)
       Vabalai juodi arba rudi, blizgantys, o antsparniai pilkšvi, margi, plaukuoti, su gelsvomis ir juodomis dėmelėmis bei išilginėmis ryškiomis briaunelėmis, 12-20 mm ilgio. Lervos stambios, su krūtinės kojomis bei plačiu prieškrūtiniu. Skraido balandžio antroje pusėje – birželio mėn., kuomet žydi karpotieji beržai. Kiaušinius deda storos žievės plyšiuose. Lervos takus daro žievėje arba po žieve, netaisyklingai juostinius. Medienos nepažeidžia. Takai esti užpildyti nuograužų, baigiasi lėliukių kameromis ir pailgų nuograužų ryškiu vainikėliu. Apsigyvena ant nukirstų bei augančių, bet labai apsilpusių medžių ir kelmų įvairios sudėties, amžiaus ir skalsumo medynuose. Lietuvoje generacija viemnetė. Nors aptinkami dažnai, tačiau mažai žalingi.

       Viršūninis smaliukas (Pissodes piniphilus Herbst)
       Vabalas rudas, iki 6 mm ilgio, antsparniai su plačia skersine rusvų žvynelių juosta (1.22 pav.); prieškrūtinio užpakaliniai kampai apvalūs. Vabalai skraido liepos-rugpjūčio mėn. Kiaušinėlius deda krūvelėmis į žievėje padarytas pailgas išgraužas. 
       Gyvena po plona, rečiau vidutinio storumo žieve. Lervos graužia vingiuotus, iš vienos vietos spinduliais išeinančius takus, kurie baigiasi lėliukių kameromis paviršiniuose medienos sluoksniuose ir būna pridengti nuograužomis. Žiemoja lervos dažniausiai lėliukių kamerose. Kitais metais virsta suaugėliais ir išlekia.

1.22 pav. Viršūninis smaliukas: 1 – vabalas; 2 – lervų takai su lėliukių kameromis
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000) 

       Generacija vienmetė. Vabalai maitinasi ant jaunų pušų šakučių, jų viršunių, žievėje išgrauždami nedideles aikšteles. Lietuvoje dažnas ir labai pavojingas, nes sudaro pradines ekologines grupes. Masiniai židiniai formuojasi viršūninio apmirimo tipo pušynuose (pažeistuose spyglius graužiančių kenkėjų, viršutinio tipo gaisrų, vėjalaužų).

       Pušinis smaliukas (Pissodes pini L.)
       Vabalas rudas, turi dvi skersines geltonasjuostas, kurių antroji pertraukta, sudaryta lyg iš dviejų dalių. Vabalas 7-9 mm ilgio. Prieškrūtinio užpakaliniai kampai tiesūs. Skraido liepos-rugpjūčio mėn. Kiaušinėlius deda krūvelėmis. Lervų takai vingiuoti, žvaigždiškai išeinantys į visas puses. Žiemoja lėliukių kamerose arba takuose. Vabalais virsta kitais metais. Jie išlenda į išorę ne pro įsigraužimo angas, kaip viršūninis smaliukas, bet išgraužia specialias angas išlėkti. Generacija vienerių metų.
       Pušinis smaliukas dažniausia įsikuria medžiuose po stora ir vidutinio storumo žieve. Skraidymo pradžia sutampa su masiniu liepų žydėjimu. Apsigyvena stačiose apsilpusiose pušyse, vabzdžiagaudžiuose medžiuose bei išvartose įvairiomis apšvietimo ir drėgmės sąlygomis. Respublikoje retokas, nes retokai aptinkamas liemeninis pušų apmirimo tipas. Viršūninis ir pušinis smaliukai Lietuvoje pirmą kartą buvo aptikti ir jų pažeidimai įvertinti 1956-1957 metais.

       Taškuotasis smaliukas (Pissodes notatus F.)
       Vabalas tamsiai rudas, 5-7 mm ilgio. Užpakaliniai priešnugarėlės kampai smailūs. Antsparniai smulkiai taškuoti, su dviem skersinėmis geltonos spalvos juostelėmis. Priešnugarėlėje esti du geltoni taškai. Skraidyti pradeda gegužės pabaigoje, žydint bruknėms, ir skraido beveik iki rudens. Kiaušinėlius deda priekelminėje jaunų (3-20 metų) pušaičių dalyje. Lervų takai vingiuoti, baigiasi medienoje lėliukių kameromis, pridengtomis nuograužomis. Lėliukių kamerose žiemoja lervos, o kartais ir lėliukės. Kitais metais virsta lėliukėmis ir vabalais.
       Generacija vienerių metų. Respublikoje nėra dažnas, tačiau labai pavojingas. Pažeistos pušaitės žūsta. Jų spygliai rudeniop nuruduoja, šiųmetiniai ūgliai nulinksta. Smaliuko pažeistos pušaitės turi ir šakninės pintainės pažeidimų. Tai rodo, kad jie gyvena simbiozėje. Jauni vabalai papildomai, o seni atsinaujinamai maitinasi pušaičių šakose bei liemenėliuose. Lietuvoje retokas, bet labai žalingas.

       Mėlynasis blizgis (Phaenops cyanea K.)
       Vabalas tamsiai mėlynas, blizgantis, siaurėjančia užpakaline dalimi (1.23 pav.). Kiaušinėlius deda po vieną į pušų storos ir vidutinio storumo žievės plyšelius. Jų lervos bekojės, plokščios, verpstiška krūtine. Lervų takai vingiuoti, o juose nuograužos išsidėsčiusios puslankiu, glaudžiai sugulusios. Takai laipsniškai platėjantys, pažeidžia tik žievės brazdą. Tai šviesamėgė rūšis, mėgstanti retmes. Lietuvoje kol kas retoka.

  1.23 pav. Mėlynasis blizgis: 1 – lerva; 2 – vabalas
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Mėlynasis ragauodegis (Paururus juvencus L.)
       Tai plėviasparnių būrio tamsiai mėlynas vabzdys. Patinėlio 3-7 pilvelio segmentai gelsvai raudoni. Antenos juodos jų pamatas gelsvas. Spamai plėviški, gelsvi, rusvu pakraščiu. Patelė – 12-30 mm, patinėlis – 12-15 mm ilgio. Vabzdžiai pradeda skraidyti birželio pabaigoje, prinokus pirmosioms žemuogėms. Skraido ir liepos, rečiau rugpjūčio mėn. Po 2-3 kiaušinėlius deda pragręždami kiaušdėčiu medieną l-2 cm gylyje. Pažeidžia storą ir vidutinios torumo pušų žievę. Lervos cilindriškos, su trumpomis krūtinės kojomis, o pilvelio gale yra chitinizuota atauga. Lervos medienoje daro takus, kuriuos standžiai užpildo nuograužų miltais. Vystymosi vietas palieka išgrauždami apvalią išlėkimo angą. Generacija vienerių-dvejų metų. Apsigyvena palyginti sveikuose augančiuose medžiuose. Atpažinti medžiuose įsikūrusius mėlynuosius ragauodegius galima tik iš žievės paviršiuje esančių sustingusių sakų lašų tose vietose, kur žievė buvo pažeista kiaušdėtės. Tai dažna ir labai pavojinga fiziologinę ir techninę žalą daranti rūšis. Pažeidžia ir egles.