|
1.5.3. PAGRINDINIAI LAPŲ KENKĖJAI
Ąžuolinis
lapsukis (Tortrix viridana L.)
Lapsukių
(Tortricidae) šeimos 20-30 mm drugys (1.10 pav.).
Priekiniai sparnai ir krūtinėlė ryškiai
žalios spalvos, užpakaliniai sparnai ir pilvelis pilki.
Ąžuolinis lapsukis – šviesą ir
šilumą mėgstantis vabzdys.Lietuvoje dažnas ir
pavojingas ąžuolų kenkėjas. Drugiai skraido
birželio-liepos mėnesiais dieną ir vakare.
Kiaušinėlius
krūvelėmis po 2-4 deda medžių
viršūnėse, dažniausiai 2-5 metų senumo
ūgliuose prie randelių, likusių lapams nukritus.
Kiaušinėlius pridengia žievės spalvos sunkiai
pastebimais skydeliais. Kiaušinėliai žiemoja, o
vikšrai išsirita pavasarį, brinkstant pumpurams ir
sprogstant ąžuolo lapams. Iš pradžių jie
graužia pumpurus, vėliau – lapus, palikdami tik
storesnes gyslas. Pradeda graužti nuo lajos
viršūnės.
1.10
pav.
Ąžuolinis lapsukis (Tortrix
viridana): 1 – drugys; 2 – kiaušinėliai;
3 – vikšras
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)
Vikšrai nešvariai
žalios spalvos. Jų kūnas dengtas smulkiomis juodomis
taškelių pavidalo karpelėmis su plonais retais
plauke-liais. Galva tamsiai ruda arba juoda; viršugalvio
skydelis žalias su juodom dėmelėm arba rudas,
priekinis kraštas šviesesnis. Vikšrai neria-si 4
kartus ir esti 5 ūgių, vystosi 20-23 dienas. Suaugę
vikšrai esti 10-15 mm ilgio, pasižymi dideliu
judrumu.
Lėliukėmis virsta
tarp apgraužtų, voratinkliais apipintų lapų
likučių birželio antroje pusėje.
Lėliukės tamsiai rudos arba juodos. Generacija
vienmetė. Paskutinė didžiausia ąžuolinio
lapsukio invazija užregistruota 1979-1982 m. maždaug 5000
ha plote. Pastovūs ir ilgai veikiantys masinio dauginimosi
židiniai susidaro ąžuolynuose, kur vyrauja
ankstyvoji ąžuolo forma, retmėse, parkuose,
miško parkuose.
Pakenktų
ąžuolų prieaugis ir derlingumas žymiai
sumažėja. Nuo vienkartinio nugraužimo
ąžuolai nežūna, nes lapai
išsiskleidžia iš miegančiųjų
pumpurų, tačiau ūgliai nespėja sumedėti ir
apšąla. Jei ąžuolai apgraužiami kelis
kartus iš eilės, jų viršūnės ir
šakos apdžiūna. Stebėjimai rengiami
lėliukių ir suaugėlių fazės metu.
Suaugėlius galima rinkti šviesos ir feromoninėmis
gaudyklėmis. Apskaitos rengiamos modelinių
šakučių metodu: pirmoje birželio pusėje
suskaičiuojant lėliukes, o rudenį ar žiemą
– kiaušinėlius. Rengiant kiaušinėlių
apskaitą, iš viršutinio, vidurinio ir apatinio
medžių lajos sluoksnių imamos ne storesnės kaip
5 cm šakutės (atmetami einamųjų metų
ūgliai). Išmatuojamas šakų ilgis ir
suskaičiuojamos ant jų kiaušinėlių
dėtys ir pumpurai. Pagal ilgio (dm) arba pumpurų
skaičiaus santykį apskaičiuojamas būsimo
nugraužimo laipsnis, turint omenyje, kad 100 %
nugraužimas būna, kai kiaušinėlių ir
šakų ilgio santykis yra lygus 3, o
kiaušinėlių ir pumpurų santykis – 1.
Mažasis
žiemsprindis (Operophthera brumata
L.)
Sprindžių
(Geometridae) šeimos drugys (1.11 pav.). Patinas
išskėstais sparnais – 20-25 mm pločio.
Priekiniai sparnai gelsvai pilki su matinėmis banguotomis
skersinėmis juostelėmis; užpakaliniai sparnai be
juostelių, šviesesni. Abi poros su tamsiomis
dėmelėmis palei išorinį pakraštį.
Patelė rudai pilkos spalvos. Sparnų tik užuomazgos,
jie trumpesni už pusę kūno. Skraidyti negali.
1.11 pav
. Mažasis žiemsprindis (Operophthera
brumata): 1 – patinėlis; 2 –
patelė;
3 – vikšras; 4 – lėliukė; 5 –
apgraužti lapai (pagal ,,Miško apsaugos
vadovas“, 2000)
Patinai pradeda skraidyti (o
patelės ropoti medžių kamienais) spalio antroje
dekadoje ir skraido iki lapkričio pabaigos vakarais.
Kiaušinėlius deda lajose ant šakučių po 1,
rečiau 2-3 (vidutiniškai 200-300). Kiaušinėliai
žalsvi, kiek vėliau oranžiniai, žiemoja.
Vikšrai ritasi
pavasarį, pradėjus skleistis beržo pumpurams.
Iš pradžių vikšrai graužia pumpums, o
vėliau besiskleidžiančius lapus, sujungdami jų
kraštus voratinkliu. Vikšrai
įvairiaėdžiai, pažeidžia daugumą
lapuočių. Suaugę vikšrai 20 mm ilgio su 5
poromis šviesiai žalių kojų ir žalia
galva. Išilgai nugaros eina tamsi linija, šonais –
baltos linijos.
Lėliukė
šviesiai ruda su dviem trumpais akstinėliais
užpakaliniame gale. Palankiomis sąlygomis vikšrai
vystosi (iš viso esti 5 ūgių) 30-40 dienų, o
birželio pradžioje paklotėje ar viršutiniame
dirvos sluoksnyje virsta lėliukėmis.
Generacija vienerių
metų. Paskutinė didelė žiemsprindžių
invazija Lietuvos miškuose buvo 1972-1982 m. Ypač jie
buvo išplitę 1976 metais – apgraužta per 3
tūkst. ha beržynų.
Stebėjimus galima rengti
gegužės pabaigoje - birželio pradžioje,
įvertinant pakenkimus, rugpjūčio
pabaigoje-rugsėjo pradžioje - skaičiuojant
lėliukes, kruopščiai peržiūrint
paklotę ir dirvą po medžiais. Stebėjimams
galima naudoti klijų juostas juosiant jas ant medžių
prieš išsiritant patelėms.
Didysis
žiemsprindis (Erannis defolaria L.)
Taip pat
sprindžių (Geometridae)šeimos drugys.
Patinėlis išskėstais sparnais esti 30-40 mm
pločio (1.12 pav.). Priekiniai sparnai rudai geltoni su
plačiomis banguotomis skersinėmis juostelėmis.
Užpakaliniai sparnai šviesiai geltoni. Patinėliai
pradeda skraidyti apie rugsėjo vidurį vakarais.
Patelė tamsiai žalia, besparnė. Kiaušinius (iki
600) deda po 1-3 į šakų ir liemenų
žievės nelygumus. Kiaušiniai žiemoja.
1.12 pav
. Didysis žiemsprindis (Erannis
defolaria): 1 – patelė; 2 – patinėlis; 3
– vikšras;
4 – lėliukė (pagal ,,Miško apsaugos
vadovas“, 2000)
Vikšrai išsirita
anksti pavasarį. Iš pradžių graužia
pumpurus, o vėliau ir lapus atvirai, nesusukdami jų
voratinkliu. Daugiausia maitinasi naktį. Pažeidžia
daugumą lapuočių. Labiau mėgsta
beržą, ąžuolą, vaismedžius.
Dažnai kenkia su mažuoju žiemsprindžiu,
tačiau už jį retesnis.
Didžiojo
žiemsprindžio gyvenimo būdas yra labai panašus
į mažojo žiemsprindžio. Skirtumas tik tas, kad
didieji žiemsprindžiai pradeda skraidyti beveik
mėnesiu anksčiau, o vikšrai lėliukėmis
virsta dviem savaitėm vėliau nei mažojo
žiemsprindžio.
Stebėjimai ir apskaita
rengiami kaip ir mažajam žiemsprindžiui, tačiau
klijų juostas patelėms gaudyti reikia juosti beveik
mėnesiu anksčiau.
Neporinis verpikas
(Ocneria (Lymantria, Porthetria) dispar
L.)
Bangasparnių
(Lymantriidae) šeimos drugys. Patelė stambi (per
sparnus 45-75 mm), antenos pjūkliškos (1.13 pav.).
Priekiniai ir užpakaliniai sparnai balti su negausiomis
juodomis zigzaginėmis linijomis, susiglaudžia stogeliu.
Pilvelis storas, gale apaugęs tankiais rudais plaukeliais,
kuriais patelė apdengia padėtus
kiaušinėlius.
Patinas per sparnus iki 45 mm,
plonu pilveliu, antenos plunksniškos. Daug tamsesnis už
patelę. Priekiniai sparnai rudai pilki su plačiomis
nutrūkstančiomis tamsiomis skersinėmis
juostelėmis ir tamsios spalvos apvadu pakraščiuose.
Užpakaliniai sparnai vienspalviai - rudi su tamsiais
pakraščiais ir šviesiais apvadais. Drugių
spalva labai įvairuoja.
Drugiai skraido ir poruojasi
liepos mėn. pabaigoje – rugpjūčio mėn.
pirmoje pusėje. Kiaušinėlius deda
krūvelėmis, daugiausia medžio kamienų
apatinėje dalyje, ant apatinių šakų
apačios, visus iš karto (200-500) perdengdami ir
uždengdami juos gelsvu pilvo pūkeliu. Taip apsaugoti
kiaušinėliai labai atsparūs šalčiui
(ištveria – 25-30 °C) ir vandeniui.
Padėtuose
kiaušinėliuose jau mdenį išsivysto
vikšreliai, tačiau lieka ten iki pavasario. Pavasarį
(gegužės pirmoje dekadoje) išsirita labai plaukuoti,
tamsūs, lengvai vėjo pemešami vikšreliai. Jie
suėda kiaušinėlio lukštą ir kurį
laiką (priklausomai nuo oro sąlygų) būna kartu,
sudarydami taip vadinamus ,,veidrodėlius“. Po kiek laiko
lipa į lajas ir ima maitintis lapais. Suėdę
leidžiasi voratinkliais ir vėjo nunešami ant
kitų medžių.
Suaugę vikšrai iki
7,5 mm, pilkai rudi, su trimis plonomis geltonos spalvos
išilginėmis siaurutėmis juostelėmis. Ant
pirmų penkių nugaros segmentų yra po dvi
mėlynas, ant kitų šešių – po dvi
raudonas plaukuotas karpeles. Šonuose yra smulkesnės,
taip pat plaukuotos rausvos karpelės. Plaukeliai lengvai
lūžta, nuodingi, patekę į kvėpavimo takus
ar ant odos gali sukelti uždegimą.
1.13
pav.
Neporinis verpikas (Ocneria
dispar): 1 – patelė;2 – patinėli; 3
– lėliukė;
4 – kiaušinėlių dėtis; 5 –
vikšras (pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)
Esant palankiausioms
meteorologinėms sąlygoms (vidutinė oro
temperatūra apie +25 °C), vikšrai išsivysto per
35-40 dienų, o mažiau palankiomis sąlygomis
vystymasis trunka 50-80 dienų. Vikšrai, iš
kurių išsivysto patelės, neriasi 5 kartus, o iš
kurių išsivysto patinėliai – 4 kartus. Per
savo gyvenimą vienas vikšras suėda 0,6-3,5 g
lapų, be to, apie 1/3 to kiekio nukrenta ant žemės
nesuėsta. Vikšrai įvairiaėdžiai, minta
daugiau nei 300 rūšių augalais. Drugys mėgsta
gerai apšviestus, retus medynus.
Lėliukėmis virsta
liepos antroje pusėje. Lėliukės matinės,
tamsiai rudos spalvos, apaugusios rūdžių spalvos
plaukeliais, būna retame voratinkliniame kokone, kurį
sudaro šakose, tarp lapų likučių,
žievės plyšiuose, kartais po keletą vienoje
vietoje. Lėliukės fazė tęsiasi 15-20
dienų. Per metus išsivysto viena generacįja. Masinio
dauginimosi židiniai susidaro Kuršių nerijoje.
Stebėjimai ir apskaitos
rengiami ekskrementų aikštelėse vikšrų
graužimo ir drugių skraidymo metu. Dažniausiai
skaičiuojamos kiaušinėlių dėtys. Drugiams
gaudyti galima naudoti gaudykles su lytiniu feromonu
disparliūru.
Žieduotasis
verpikas (Malacosoma
neustriaL.)
Priekiniai sparnai ochros
geltonumo ar plytinės spalvos su dviem skersinėmis
juostomis. Drugys išskėstais sparnais- 32-40 mm. Skraido
liepos mėn., kiaušinėlius deda ant ūglių,
plonų šakelių, spirališkai keliomis juostomis.
Dėtyje nuo 100 iki 400 kiaušinėlių. Ji atrodo
kaip tamsus platus žiedas, ilgą laiką liekantis ant
šakutės ir vikšrams išsiritus.
Kiaušinėliai
žiemoja. Vikšrai išsirita anksti pavasarį -
gegužės pradžioje (5-7 dienos iki obelų
žydėjimo). Kol pasiekia ketvirtą ūgį,
vikšrai laikosi kolonijose, apėsdami pumpurus, o
vėliau lapus iš kraštų, palikdami
nepaliestą centrinę gyslą. Maitinasi naktį.
Dieną slepiasi voratinkliniuose lizduose tarp storesnių
šakų.
Vikšrai melsvai pilki,
padengti plonais minkštais tankiais plaukeliais. Per
nugarą eina balta juosta, šonuose kelios geltonos
juostos. Jauni vikšrai atsparūs temperatūros ir
drėgmės svyravimams, šviesiamėgiai. Gamtoje
vystosi 40-45 dienas, neriasi 4-5 kartus.
Prieš virsdami
lėliuke vikšrai išsiskirsto, lėliukės
randamos tarp lapų, žievės plyšiuose, net
žolėje. Lėliukės fazė tęsiasi dvi
savaites.
Generacija vienmetė.
Žieduotasis verpikas kenkia sodams. Ypač mėgsta
obelis. Dažnai pažeidžia parkuose augančius
ąžuolus, nors vikšrai minta ir tuopų,
gluosnių, liepų, šermukšnių,
aviečių lapais.
Stebėjimus geriausia
vykdyti, skaičiuojant žiemojančius
kiaušinėlius ir nustatant vikšrų
nugraužimus. Drugių apskaitą galima rengti
šviesos gaudyklėmis.
Auksauodegis verpikas
(Euproctis chrysorrhoea L. (Nygmia phalerchoea
Don.))
Bangasparnių
(Lymantriidae) šeimos baltas, šilkinio blizgesio
drugys išskėstais sparnais siekia 30-40 mm. Patelės
pilvelis storas, su blizgančiu raudonu išsipūtimu
gale, apaugusiu auksiniais plaukeliais. Patino pilvelis nuo
trečio segmento rausvas. Pilvelio paskutiniame segmente yra
tokių pačių, tik rudesnių ir ilgesnių nei
patelės plaukelių kuokštelis. Patino antenos
plunksniškos, patelės – pjūkliškos.
Skraido vakarais birželio
antroje pusėje – liepos pradžioje. Gerai skrenda
į šviesą. Patelė kiaušinėlius deda
pailgomis krūvelėmis po 200-500 vnt. ant apatinės
lapų pusės. Juos uždengia auksinės spalvos
pūkeliais iš savo pilvelio.
Po 2-3 savaičių
iš kiaušinėlių išsirita tamsūs
plaukuoti vikšreliai, kurie iš viršutinės
pusės grupėmis skeletuoja lapus. Skeletuotus lapelius
vikšrai aptraukia voratinkliu ir pasidaro gana glaudų
pilkos spalvos lizdą, kuriame po antro nėrimosi
žiemoja. Pavasarį išropoję iš lizdo,
vikšrai pirmiausia apėda pumpurus, o vėliau ir
lapus, laikosi grupėmis ir tik suaugę išsiskirsto.
Suaugę (iki 30 mm ilgio) juodi, su pilku atspalviu, gelsvai
rudais plaukeliais. Nugaros šonuose eina baltos pertrauktos, o
viduriu - dvi išilginės raudonai rudos juostelės.
Šeštame ir septintame segmentuose yra po dvi ryškiai
raudonas karpeles. Vikšrų kūno plaukeliai nuodingi,
sukelia odos niežėjimą ar net
uždegimą.
Patelės neriasi 5, o
patinėliai 4 kartus. Vasaros viduryje medžiuose tarp
lapų ant kamienų, apsipynę retu voratinkliu,
pavieniui ar grupėmis virsta lėliukėmis. Po 2-3
savaičių išsirita drugiai. Generacija vienerių
metų.
Tai šviesą ir
šilumą mėgstantis kenkėjas. Labiausiai kenkia
vaismedžiams, ąžuolams, drebulėms,
klevams.
Stebėjimus geriausia
vykdyti vėlai rudenį, pagal žieminius lizdus, kurie
gerai matomi nukritus lapams. Lietuvoje masinio dauginimosi
židinių nesudaro.
Lapgraužiai
(Chrysomelidae)
Lapgraužiai
priklauso vabalų (Coleoptera) būriui.
Būdinga rūšių gausa. Dažniausiai tai
nedideli, ovalūs, plokšti ar pailgėję su
ilgomis antenomis, kurios daro juos panašius į
ūsuočius, vabalai. Jie nejudrūs, blogai skraido,
dažnai gražios metalo spalvos. Veisiasi žolėse,
medžiuose.
Lervos ištįsusios,
dažniausiai juodos, karpotos arba padengtos
išsišakojusiais akstinėliais, turi trumpas, bet
stiprias kojas. Prisilietus daugelis lapgraužių
lervų leidžia iš odos liaukų gelsvą
gailų skystį. Gyvena dažniausiai
bendruomenėmis, plačiai paplitę.
Tiek vabalai, tiek lervos
apgraužia lapus juos skeletuodami, daro didelę
žalą jauniems medeliams. Generacija įvairi,
dažniausiai vienmetė. Kai kada dviguba arba
daugkartinė. Paprastai žiemoja vabalai arba
lėliukės.
Tuopinis
lapgraužis (Melasoma populi L.)
Vabalas 10-12 mm
ilgio, raudonais su juodomis viršūnėmis
antsparniais.Vabalai žiemoja po lapais, paklotėje. Nuo
gegužės vidurio iki rudens pažeidžia tuopas,
drebules ir ypač dažnai karklus. Kiaušinėlius
deda krūvelėmis ant jaunų lapų. Lervos gelsvai
baltos, sujuoda galva ir kojomis, karpelėmis ir
dėmėmis visame kūne. Išsiritusi lerva
pirmiausia skeletuoja, paskui apgraužia lapus. Liepos viduryje
virsta lėliuke. Jauni vabalai atsiranda rugpjūčio
pradžioje. Jie vėl poruojasi, deda
kiaušinėlius, o rugsėjo mėn. išsivysto
nauja karta.
Drebulinis
lapgraužis (Melasoma tremulae Steph.)
Vabalas 7,5-9 mm
ilgio, su raudonais antsparniais (juodo taško antsparnių
viršūnėje nėra), kitos kūno dalys juosvai
žalsvos arba mėlynos. Antenos siūliškos, į
galą storėjančios. Biologija panaši kaip
tuopinio lapgraužio.
Paplitę visur. Kenkia
lervos ir suaugėliai. Dažnai sudaro židinius.
Ypač kenkia drebulėms ir karklams, lapuose
išgrauždami skyles.
Mėlynasis
alksninis lapgraužis (Agelastica alni L.)
Violetinis, metalo
blizgesio vabalas. Vabalai žiemoja paklotėje. Pradejus
skleistis alksnių lapams, ant jų krūvelėmis
sudeda kiaušinėlius. Lervos išsirita birželio
mėn. Juodos, blizgančios, kiek plaukuotos
šešiakojės lervos lapus paprastai graužia,
išsirikiavusios viena eile. Naujos kartos vabalai atsiranda
jau liepos mėn. ir kenkia iki rudens. Labai dažnas,
kartais randamas dideliais būriais, ypač medynų
pakraščiuose, pakelėse, aikštėse. Per
metus išsivysto dvi generacijos.
Analogišką
žalą alksniams daro žaliasis alksninis
lapgraužis (Melasoma aenea
L.).
Gumbavapsvių (Cynipoidae)
pošeimis
Priklauso
smulkūs plėviasparnių (Hymenoptera)
būrio vabzdžiai. Augalams kenkia, sudarydami galus,
kurių viduje pereina visą vystymosi ciklą. Galai
susidaro ant lapų, pumpurų, ūglių ir
šaknų. Jiems sudaryti medžiai išeikvoja daug
maisto medžiagų, todėl sumažėja jų
prieaugis. Lapai, ant kurių susiformuoja galai, nustoja
vegetuoti ir per anksti nukrenta.
Gumbavapsvės –
plačiai paplitę ąžuolo lapų kenkėjai.
Jos skirstomos į lygnugares (Neuroterus
quercus-baccarum L., N. numismalis Fourc), plaukuotas
(Cynips quercus-salicis Burgsd ir kt), plaukuotakojas
(Diplolepis quercus-folli L. ir kt.)trumpasparnes
(Biorrhiz apallidaOl. Ir kt). Miškuose labiausiai
paplitusios ąžuolo obuoliškoji, spurginė,
šakninė, kūgiškoji, vynuoginė,
monetinė gumbavapsvės.
Pagrindinė kovos
priemonė – galų sunaikinimas rudenį, kai
šie nukrenta su lapais. Norint apsaugoti nuo gumbavapsvių
ypač vertingus želdinius, kiaušinėlių
dėjimo metu galima naudoti kontaktinius, o lapų
skleidimosi metu – sisteminius insekticidus.
Ąžuolo
obuoliškoji gumbavapsvė (Diplolepis
quercus-folli L.)
Iš didelių,
į obuoliuką panašių (iki 20 mm diametro)
rausvų galų pavasarį pasirodo patelės –
tamsiai rudi, plaukuoti, iki 4,4 mm dydžio vabzdeliai su
siūliškomis 13 narelių antenomis ir iš
šonų persmaugtu pilveliu.
Patelės sudeda
kiaušinėlius į ąžuolo pumpurus, ant
kurių susidaro rausvi kiaušinio formos (2-3 mm ilgio)
plaukuoti galai. Iš kiaušinėlių išsirita
abiejų lyčių neplaukuotos gumbavapsvės.
Apvaisintos patelės kiaušinėlius sudeda ant
ąžuolo lapų, kurių viršutinėse
pusėse susidaro galai. Galų viduje yra 4 mm skersmens
ertmė, kurioje rugpjūčio mėn. galima rasti
baltą, bekoję lervutę, o vėliau -
lėliukę.
Spurginė
gumbavapsvė (Andricus foecundatrix
Hart.)
Antroje vasaros
pusėje sudaro stambius (apie 1,5 mm), labai panašius
į apynio spurgus gumbus. Spurgo viduje yra rudas kietas
riešutėlis, o spurgai sudaryti iš pumpuro
žvynelių. Riešutėlių, kurie labai
panašūs į miniatiūrines giles, viduje du kartus
žiemoja lervutės, pavasarį išsirita
patelės. Jos deda kiaušinėlius į vyriškus
ąžuolų žirginius, iš kurių
išsivysto maži kiaušinėlio formos galai.
Iš jų išsirita patinėliai ir patelės, o
birželio mėn. į miegančius pumpurus sudedami
kiaušinėliai.
Šakninė
gumbavapsvė (Biorrhiza pallida 0l.)
Ant plonų
šaknų susidaro rutuliški apie 1 cm skersmens
dažnai susiliejantys gumbai. Iš pradžių jie
būna minkšti, vėliau sukieteja. Viduje tūno
begalvės ir bekojės lervutės (rudeninės
generacijos).
Vasarinės generacijos
gumbavapsvės vystosi ant šakučių dideliuose
(iki 5 cm skersmens) standžiuose, geltonuose, vėliau
ruduose rutuliškuose iš pumpurų susidariusiuose
gumbuose.
Dažniausiai kenkia
jauniems medeliams.
Kūgiškoji
gumbavapsvė (Ąndricus testaceipes L.)
Vystosi ant
jaunų ąžuoliukų šakučių ar
vilkūglių stiebelių, prie šaknų
esančiuose kūgiškuose, pilkšvai ruduose, su
išilginėmis vagutėmis gumbeliuose. Dažniansiai
gumbeliai išsidėstę po kelis ar keliolika.
Vynuoginė
gumbavapsvė (Neuroterus ųuercns-baccarum
L.)
Ant apatinės
lapų pusės gegužės mėn. susidaro sultingi,
pusiau permatomi, žali, plonais kraštais ir
plokščiu pakilusiu centru (4-6 mm) gumbeliai su rudais,
kuokšteliuose styrančiais plaukeliais. Ant lapo būna
po 20-30 gumbelių. Jauni gumbeliai šviesiai rausvi.
Iš jų birželio mėn. išskrenda ir patinai,
ir patelės, kurios į lapų audinius sudeda
kiaušinėlius. Išsiritusios lervutės sukelia
vasarinių (liepos) gumbelių susidarymą. Šie
būna mažesni už pavasarnius, ir juose vystosi tik
pavasarį išskrendančios patelės.
Taip pat vystosi ir
monetinė gumbavapsvė (Neuroterus
numismalis Fourc., kuri pavasarį sukelia 1,3-2,1 mm
skersmens, storesnius pakraščiuose ir įdubusius
centre gumbelius. Plaukeliai radi, prilipę prie gumbelio
sienelių.
Amarai
(Aphididae)
Didelė
grupė mažų (0,5-7,5 mm) kiaušinio, ovalios,
rečiau pailgos formos vabzdžių. Kūno apdangalai
minkšti, kai kurių rūšių padengti
vaškiniu apnašu. Jų spalva įvairuoja nuo
šviesiai žalios ir geltonos iki juodos.
Užpakalinėje kūno dalyje jie turi taip vadinamus
sulčių vamzdelius, o gale - uodegėlę.
Dažniausiai aptinkami didelėmis kolonijomis, bet yra
gyvenančių ir pavieniui.
Amarų gyvenimo ciklas
labai įvairus: kiaušinėliai žiemoja ant
žievės, prie pumpurų, žievės
plyšiuose. Jie pailgi, dažniausiai juodi. Kai kurių
rūšių amarai žiemoja virtę lervomis.
Iš peržiemojusių kiaušinėlių
išsirita lervutės, kurios vėliau virsta
partenogenetiniu būdu besidauginančiomis patelėmis.
Iš tokių patelių išsiritusios lervos virsta
besparnėmis patelėmis, kurios tuoj pat dauginasi,
sudarydamos ištisas kolonijas. Esant nepalankioms
sąlygoms, amarų kolonijose atsiranda nimfos, iš
kurių vystosi sparnuotos patelės platintojos.
Perskridusios ant kito augalo tokios patelės sudaro naują
koloniją. Taigi vasarą amarai dauginasi nelytiniu
būdu, tiktai vasaros pabaigoje išsivysto dvilyčiai
individai (patinai ir patelės). Apvaisintos patelės
sudeda kiaušinius, kurie žiemoja.
Daugelio rūšių
amarams būdingas sezoninis mitybinių augalų
kaitaliojimas. Tokios amarų rūšys vadinamos
migruojančiomis. Migruojančių rūšių
amarų pavasarį išsivysto dvi, trys, kartais ir
daugiau kartų ant vieno augalo (medžio). Paskui jie
persikelia ant kito, dažniausiai žolinio, augalo.
Amarai, iščiulpdami
augalų audinius, labai juos nusilpnina, stabdo jų
augimą,ūgliai išsikreivina, lapai
susiraukšlėja ir susisuka, suauga audiniai, susidaro
išaugos, galai. Lapai pasidengia cukringomis amarų
išskyromis (lipčiumi), ant kurių vėliau
dažnai apsigyvena suodžių grybelis, dėl kurio
ant lapų paviršiaus susidaro juodas apnašas.
Todėl labai susilpnėja fotosintezės procesai, lapai
per anksti nukrenta. Saldžios išskyros vilioja
skruzdėles, muses ir kitus vabzdžius. Be tiesioginės
žalos, daugumos rūšių amarai perneša
augalų virusinių ligų sukėlėjus.
Amarai kenkia tiek jauniems,
tiek suaugusiems medžiams. Miške paprastai su amarais
nekovojama. Parkuose, soduose, daigynuose reikėtų naudoti
apsaugos priemones, nes amarų daroma žala dekoratyviniams
augalams didelė.
Ant sumedėjusių
augalų, be migruojančių amarų
(Aphisfabae Scop., Siphonaphis padi L.,
Tetraneura ulmi Deg., Eriosoma ulmi L.,
Pemphigus lactucarius Pass.), dažnai aptinkami
nemigruojantys amarai. Labiausiai paplitę liepinis amaras
(Eucallipteras tilliae L.), didysis akacijinis amaras
(Acyrthosiphon caraganae Chol.), beržinis
ūglinis amaras (Symydobius oblongus Heyd.),
ąžuolinis gumbadaris amaras (Acanthochermes
guercus Hall.).
Ant spygliuočių irgi
aptinkami kelių rūšių amarai, kurie masinio
dauginimosi metu jauniems augalams padaro nemažą
žalą.
| |
