1.5.2. PAGRINDINIAI SPYGLIUS GRAUŽIANTYS KENKĖJAI

       Paprastasis pušinis pjūklelis (Diprion pini L.)
       Paprastojo pušinio pjūklelio patelės esti 6-9 mm ilgio. Jų pilvelis geltonas su juodais žiedais viduryje, galva juoda. Patino kūnas beveik visai rudas, tik pilvelio galas gelsvas, letenos ir blauzdos geltonos. Patelių antenos geltonos, pjūkliškos, patinėlių juodos, plunksniškos. Patinėliai gerokai mažesni už pateles (1.6 pav.).
       Pirmosios generacijos vabzdžiai skraido gegužės mėnesį. Kiaušinius deda ant pušų praeitų metų spyglių pakraščių eilute be tarpų iki 35 kiekvienoje. Iš viso sudeda iki 200 kiaušinėlių. Po dviejų savaičių išsirita lervos, kurios minta senais spygliais. Spyglių liekanos geltonuoja, džiūdamos susisuka. Paaugusios lervos suėda visus spyglius.
       Lervos galva ruda, dažnai su didele juoda dėmele. Kūnas žalias juostelių nėra, bet prie kojų pagrindų yra 2 dėmelės. Vystydamasi lerva suėda 0,7-0,9 g spyglių.
       Gyvena bendrijomis ir kenkia, maitindamosi kartu. Net mažiausiai suerzintos, visos vienu metu pakelia priešakinę kūno dalį ir iš burnos išleidžia sakuoto skysčio lašelius. Liepos pradžioje lervos pasigamina ant spyglių kokonus ir virsta lėliukėmis, o vėliau – suaugėliais. II-os generacijos vabzdžiai skraido liepos-rugpjūčio mėnesiais. Jie deda kiaušinėlius tik ant jaunų spyglių. Lervos minta tų metų spygliais, o kai jų trūksta, graužia senus spyglius ir net ūglių žievę.
       Rugsėjo mėnesį lervos leidžiasi į paklotę kur, pagaminusios kokonus, žiemoja. Pavasarį virsta lėliukėmis ir suaugėliais. Viena karta vystosi pusę metų.
       Masinio kenkimo metais pjukleliai labai nusilpnina pušynus. Židiniai dažniausiai susidaro kartyno amžiaus pušynuose, rečiau nesusivėrusiuose želdiniuose ir brandžių medynų pakraščiuose. Masinio dauginimosi židinys paprastai po 3-4 metų užgęsta.

1.6 pav. Paprastasis pušinis pjūklelis (Diprion pini): 1 – patelė; 2 - patinėlis; 3 – lerva;
4 – kokonai;  5 – kiaušinėliai (pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Rekognostinis paprastojo pušinio pjūklelio stebėjimas atliekamas gegužės antroje pusėje ir rugpjūčio viduryje. Tuo metu spyglių pažeidimai yra gerai matomi net medžių viršūnėse. Nesunkiai galima nustatyti ir ekskrementų kiekį bei lervų skaičių.
       Pirmos generacijos pjūklelių gausos apskaitos rengiamos birželio viduryje (suskaičiuojami kokonai ant modelinių medžių šakų), o antros – paklotėje.
       Kokonai suskirstomi pagal lytį. Nustatoma patelių kokonų masė ir apskaičiuojama būsimo spyglių nugraužimo grėsmė. Būtina išanalizuoti kokonų parazituotumą, apsikrėtimą ligomis. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad pjūklelio eonimfos gali pereiti į diapauzę. Todėl reikia rengti kontrolines apskaitas 1,5 mėn. iki pirmos ir 1 mėn. iki antros pjūklelių generacijos skraidymo pradžios.

       Rudasis pušinis pjūklelis (Neodiprion sertifer Geoffr.)
       Savo išvaizda panašus į paprastąjį pušinį pjūklelį. Skraido rugpjūčio mėn. – rugsėjo mėn. pirmoje pusėje. Kiaušinius (iki 50) deda viena eile po 6-12 vidinėje pušų spyglių pusėje. Lervos galva juoda, blizga, kūnas neskaisčiai žalsvas, nugaros pusėje yra šviesi išilginė juostelė. Gyvena ir kenkia bendrijomis. Apgraužusios vieno ūglio senus spyglius, pereina ant kito. Kiekviena suėda po 0,7-0,9 g spyglių.
       Birželio pabaigoje – liepos mėnesį lervos leidžiasi į paklotę ir, pasigaminusios aukso atspalvio kokonus, juose virsta lėliukėmis. Respublikoje dažnas. Per metus išsivysto viena generacija. Dažnai dalis ar visos lervos kokonuose pereina į diapauzę, ir suaugėliai išsivysto tik po 1,2 ar 3 metų. Diapauzės metu daug jų žūva.
       Pakenkti medžiai paprastai greitai atsigauna. Retkarčiais nudžiūva tik stipriai apgraužtų pušaičių ūgliai ar patys pavieniai medeliai. Židiniai dažniausiai susidaro grynose įvairių miško tipų bei skalsumo pušies želdiniuose, tačiau jie nepastovūs ir trumpalaikiai.. Lervų padaryti pažeidimai gerai matomi gegužės viduryje, lervų kolonijos ir ekskrementai – balandžio pabaigoje – birželio pradžioje, o kiaušinėliai – rudenį ar anksti pavasarį.
       Profilaktinė priemonė – tankių, gerai susivėrusių mišrių pušies želdinių formavimas.

       Žvaigždėtasis pjūklelis audėjas (Lyda nemoralis Thoms.)
       Suaugėlių galva ir krūtinė juodos su gelsvu piešiniu, pilvelis iš apačios rusvas, viršuje – juodas, kojos rusvos, sparnai permatomi, pilkšvi, su rudomis gyslomis. Antenos rusvos. Kūnas 11-15 mm ilgio.
       Skraidyti pradeda gegužės mėn., bet atskiri egzemplioriai randami iki birželio vidurio. Masinis skraidymas paprastai sutampa su alyvų žydėjimu.
       Patelės deda kiaušinėlius (vidutiniškai 22) ant pernykščių spyglių maždaug 5-8 mm nuo spyglio galo. Kiaušinėliai yra valtelės pavidalo, nusmailėjusiais ir pakeltais galais. Po 12-15 dienų išsirita geltonos lervutės ir, apsukdamos spyglį, ant kurio buvo kiaušinėlis, ir kitus spyglius voratinkliu, pradeda daryti sau lizdą. Ten ir maitinasi. Lervos gyvena ir maitinasi lizde po vieną, bet ant ūglio gali būti keletas lizdų. Pirmų dviejų ūgių lervos minta jaunais spygliais. Spyglių likučiai lieka lizde. Trečio ir didesnių ūgių lervos gali maitintis ir senais spygliais. Jos palieka lizdą ir gyvena atskirai. Patelės lerva neriasi 5, o patinėlio - 4 kartus.
       Birželio pabaigoje – liepos mėnesį lervos leidžiasi į paklotę, įsirausia į žemę ir ten 5-15 cm gylyje, pasidariusios specialų lopšelį, virsta eonimfomis. Liepos-rugpjūčio mėnesiais dalis eonimfų virsta pronimfomis, kurias nesunku atskirti iš imaginalinių diskų galvos smilkinių dalyse. Lėliukėmis pronimfos virsta kitų metų gegužės mėnesį. Lėliukės fazė tęsiasi 8-10 dienų. Tačiau dalis eonimfų nevirsta pronimfomis ir gali diapauzėje būti 1-3 metus. Kas metai diapauzėje būna apie trečdalis eonimfų. Masinio dauginimosi periodas tęsiasi 9, o kartais ir daugiau metų.
       Stebejimai ir apskaitos rengiami birželio mėn. Skaičiuojami voratinkliniai lizdai ir lervos, o rudenį – žiemojančios žemėje eonimfos ir pronimfos.

       Bendruomeninis pjūklelis audėjas (Lyda (Acantholyda) erythrocephala L.)
       Patinėlis 10-12 mm, patelė 12-14 mm. Kūnas tamsiai mėlynos metalinio blizgesio spalvos, galva raudona (patinėlio galvos apatinė pusė geltona). Sparnai permatomi, rudoki su mėlynu atspalviu.
       Skraido balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje. Kiaušinėlius deda ant pernykščių spyglių plokščiosios pusės po 3-4 ar pavieniui. Viena patelė padeda 30-40 kiaušinėlių. Gegužės viduryje išsirita lervutės, pasiruošia sau bendrą voratinklinį lizdą, apipindamos gretimus ūglius, ir kartu minta spygliais.
       Lervos su rudai gelsva galva iš pradžių rausvos, vėliau pilkšvai žalios. Nugaroje jos turi tris išilgines juostas ir skersines tamsių taškų eiles. Suaugusios lervos supina lizdą ir maitinasi, gausiai užteršdamos lizdą ekskrementais ir spyglių liekanomis iš išorės. Patelės lerva neriasi 5, o patinėlio – 4 kartus. Antroje birželio pusėje – liepos pradžioje lervos voratinkliais nusileidžia žemėn ir, įsikasusios į dirvą, 5-10 cm gylyje peržiemoja. Lėliukėmis lervos virsta pavasarį, maždaug 15 dienų iki išskrendant naujai pjūklelių kartai. Generacija vienerių metų. Neretai lervos žiemoja du kartus (diapauzė). Lietuvoje masinio dauginimosi židinių nesudaro. Dažniau randamas ant 10-40 metų amžiaus pušų.

       Pušinis pelėdgalvis (Panolis flammea Schif.)
       Drugys išskėstais sparnais siekia 30-35 mm. Priekiniai sparnai rausvai ar rudai pilki su tamsiai rudomis juostelėmis ir baltais pakraščiais. Priekiniuose sparnuose yra po dvi baltas dėmes. Užpakaliniai sparnai tamsiai ar pilkai rudi. Pilvelis storas, rudai pilkas, kūnas plaukuotas. Antenos ilgos, patelių siūliškos, patinėlių šukiškos.
       Skraido balandžio-gegužės pradžioje vakarais, naktį, poruojasi lajose. Kiaušinėlius deda eilėmis po 1-12 (iki 25) apatinėje spyglių pusėje. Viena patelė sudeda iki 320 kiaušinėlių. Skraidymas ir kiaušinėlių dėjimas tęsiasi 3-4 savaites. Kiaušinėliai vystosi 10-15 dienų.
       Suaugę vikšrai siekia 30-40 mm ilgio, tamsiai žali, pilki, su blizgančia gelsvai ruda galva. Išilgai nugaros eina penkios baltos, o šonuose – po vieną oranžiškai geltoną juosteles. Vikšrai minta jaunais spygliais, išgraužia pumpurus, apgraužia ūglius. Esant didelei vikšrų gausai, jie suėda ir senus spyglius; lieka tik spyglių kelmeliai. Vikšrai vystosi labai greitai. Optimaliomis sąlygomis (25-27 °C) maitintis baigia per 25-30 dienų, suėsdami po 5-7 g spyglių.
       Birželio mėn. vikšrai leidžiasi į paklotę, virsta lėliukėmis ir žiemoja. Lėliukė 12-22 mm, raudonai ruda, vos blizganti. Ketvirtame pilvelio tergite turi kauburėlį su duobute priekinėje dalyje. Kremasteris su 2 dygliukais ir jų šonuose po 1 trumpesnį šerelį. Generacija vienerių metų.
       Lietuvoje masiškai pasirodo sporadiškai. Užpuola trečiojo amžiaus klasės ir vyresnius sausų augaviečių, gerai apšviestus medynus. Masinio dauginimosi židiniai neilgalaikiai, užgęsta veikiami parazitų ir epizootijų. Paskutinė invazija 2000-2002 m. apėmė per 40 tūkst. ha Lietuvos pušynų.
       Birželio pabaigoje – liepos pradžioje rengiami ekskrementų ir nugraužtų spyglių stebėjimai. Drugių apskaita sudėtingesnė, nes dieną juos sunkiau pastebėti. Efektyviausia apskaita rudenį, kai galima suskaičiuoti lėliukes.

       Verpikas vienuolis (Ocneria (Lymantria, Porthetrid) monacha Z.)
       Drugys išskėstais sparnais -35 (patinėliai) – 50 (patelės) mm (1.7 pav.). Priekiniai sparnai balti arba pilkšvi (kai kada tamsesni), su keturiomis zigzaginėmis juodomis (skersinėmis) linijomis ir išsklaidytais taškais. Užpakaliniai sparnai balzganai pilki. Pilvelis rausvas su juodom dėmėm ar juostelėm.

1.7 pav . Verpikas vienuolis (Ocneriu monacha): 1 – drugys; 2 – kiaušinėliai; 3 – lėliukė;
4 – vikšras (pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Drugiai skraido liepos pabaigoje – rugpjūtyje, nusileidus saulei, iki 1-2 val. nakties. Kiaušinius deda krūvelėmis iki 60 vnt. dažniausiai ant medžių kamienų žievės plyšiuose, po kerpėmis. Viena patelė padeda iki 630 kiaušinėlių. Jie žiemoja. Gegužės pradžioje išsiritę vikšrai minta spygliuočių (išskyrus kadagį) spygliais.
       Pirmas penkias dienas, o jeigu oras šaltas ir drėgnas – net ilgiau, išsiritę vikšrai neišsiskirsto, o sudaro taip vadinamus veidrodėlius (susikaupę vienos dėties vikšrai laikosi vienoje vietoje nesimaitindami). Paskui jie suėda kiaušinėlių apvalkalėlius ir pradeda kilti į lajas, kur apgraužia besiskleidžiančius eglės pumpurus ir pušies spyglius makšties išorėje ar vyriškus žiedynus pažastyse. Jauni vikšreliai labai smulkūs (iki 5 mm), su didele juoda galva ir tankiais ilgais plonais plaukeliais. Dėl to lengvai vėjo pernešami dideliais atstumais. Po pirmo nėrimosi vikšrų mityba keičiasi. Jie pergraužia pušies spyglius per vidurį ir apėda tik jų apatinę dalį. Eglės spyglius pergraužia ne viduryje, o prie viršūnės. Taip maitinantis didelė dalis maisto krenta ant žemės, ir židiniuose paklotė padengta lapų bei spyglių nuograužomis, taip pat ekskrementais.
       Patinėlių vikšrai būna 5, o patelės – 6 ūgių. Suaugę vikšrai iki 50 mm ilgio, gelsvi, žalsvi ar tamsiai pilki su gausiomis tamsiomis dėmelėmis ir išilginėmis melsvų plaukuotų karpelių eilėmis. Išilgai nugarėlės yra tamsi juosta, užpakalinėje kūno dalyje apjuosianti balzganą dėmę. Būdinga juoda dėmė yra antrame segmente ir šviesi ovali – septintame-aštuntame. Devintame-dešimtame pilvelio segmentuose yra raudonos karpelės, apaugusios plaukeliais.
       Birželio-liepos mėn. vikšrai virsta lėliukėmis, o vėliau – drugiais. Lėliukės bronzos rudumo, 20-25 mm ilgio, su kuokšteliu kablelinių akstinėlių užpakaliniame gale apsisukusių labai retu voratinkliu.
       Per metus išsivysto viena generacija. Spygliuočių miškams labai žalingas. Masinio dauginimosi metu vikšrai nugraužia visus spyglius, taip pat viršūninių ūglių pumpurus. Todėl eglynai išdžiūsta. Jeigu neužpuola liemenų kenkėjai, pušynai dažnai neišdžiūsta ir po stipraus nugraužimo.
       Stebėjimus reikia rengti liepos pirmoje pusėje. Dėmesys kreipiamas į ekskrementus, vikšrus, spyglių apgraužimą. Liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje stebimi drugiai, lėliukės ar jų išnaros. Rugsėjo mėn. suskaičiuojami ant kamienų esantys kiaušinėliai. Pavasarį pušų kamienus galima apjuosti klijų juostomis, į kurias patenka lipantys į viršų iš kiaušinėlių išsiritę vikšreliai.

       Pušinis sprindis (Bupalus piniarius L.)
       Drugys išskėstais sparnais esti 30-40 mm ilgio (1.8 pav.). Patino sparnai juodai rudi, su baltomis arba gelsvai baltomis įvairios formos dėmėmis, patelės – rausvai rudi, palei pakraščius tamsesni. Priekiniuose sparnuose – skersinės juostelės. Drugių spalva labai įvairi. Patino antenos plunksniškos, patelės – siūliškos. Kūnas siauras. Tupinčio drugio sparnai truputį pakelti.

1.8. pav. Pušinis sprindis (Bupalus piniarius): 1 – kiaušinėliai; 2 – vikšras; 3 – lėliukė;
4 – patelė; 5 – patinėlis; 6 – apgraužti spygliai (pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Skraido dieną gegužės pabaigoje – birželio mėn. Kiaušinius (150-230) eilėmis po 7-10 (rečiau iki 30 vnt.) deda ant senų, o masinio dauginimosi metu net ir ant einamųjų metų spyglių. Po 20 dienų išsirita vikšrai, kurie spyglio kraštuose išgraužia griovelius, o vėliau sugraužia visą spyglį. Graužia senus spyglius, ir tik jų pritrūkus – einamųjų metų. Vikšrai maitinasi iki rugsėjo pabaigos, suėsdami 3,5 g spyglių. Suaugę vikšrai pasiekia 30 mm ilgį. Atšalus orui, leidžiasi į paklotę ir, virtę lėliukėmis, žiemoja.
       Lėliukė iš pradžių esti žalios spalvos, vėliau tampa blizgančiai rudos. Lėliukės užpakalis nusmailėjęs, raukšlėtas, gale – kūginis kremasteris.
       Pušinis sprindis labiausiai pakenkia 20-70 metų kultūrinės kilmės paprastosios pušies, rečiau – paprastosios eglės medynams. Lietuvoje aptinkamas, tačiau masinio dauginimosi židinių neužregistruota.
       Stebėjimai rengiami rugsėjo mėn. Vikšrus pastebėti sunku, nes jie dieną nesimaitina, o ilsisi išsitiesę išilgai spyglių, su kuriais susilieja savo spalva. Todėl lengviau galima aptikti tik jų ekskrementų arba apgraužtų spyglių. Žiemojančių lėliukių apskaitos rengiamos vėlai rudenį. Peržiūrimas 10-15 cm paviršinis paklotės ir dirvos sluoksnis.

       Pušinis verpikas ( Dendrolimus pini L.)
       Drugys 60-80 mm dydžio. Pilkšvai rudas,pušies žievės spalvos, bet atspalviai labai nevienodi. Priekiniuose sparnuose visada yra plati, netaisyklingos formos ruda (rausvai ruda) skersinė juosta, trys zigzaginės skersinės, linijos ir maža pusmėnulio formos balta dėmė (1.9 pav.). Užpakaliniai sparnai rusvai gelsvi ar vienspalviai. Skraido birželio pabaigoje – liepos mėn. vakarais. Kiaušinius deda didelėmis krūvelėmis (20-150) ant spyglių, šakų.
       Viena patelė sudeda iki 400 kiaušinėlių. Išsiritę vikšrai suėda didelę kiaušinio apvalkalo dalį, o paskui apgraužia einamųjų metų spyglių kraštus, palikdami nepaliestą vidurinę gyslą. Iki žiemojimo vikšrai neriasi 2 kartus.
       Pušinio verpiko trečiojo ūgio vikšrai žiemoja pakloteje. Pavasarį, tik nutirpus sniegui, lipa į lajas ir nugraužia praeitų metų ir senesnius spyglius, palikdami nedidelius kelmelius. Trūkstant maisto apgraužia pumpums ir ūglius, taip pat ir jaunus spyglius. Vikšrai, iš kurių išsirita patinėliai, esti 6, o patelės – 7 ūgių.
       Lėliukėmis virsta kokone birželio mėn. tarp spyglių, ant šakučių, žievės plyšiuose. Per metus išsivysto viena generacįja. Tačiau jei populiacija negausi, didelė jos dalis gali vystytis 2 metus. Tai vienas iš žalingiausių pušynų kenkėjų. Kartais apgraužia eglę ir maumedį. Respublikoje aptinkamas, tačiau masiniai židiniai pirmą kartą užregistruoti tik 1994-1996 m.
       Suaugę vikšrai iki 100 mm ilgio, pilki, su raudonais nuodingais plaukeliais. Nugarėlėje arčiau galvos antrame ir trečiame segmente yra dvi tamsiai mėlynos spalvos (beveik juodos) aksominės skersinės juostos, kurios atsiranda po pirmo nėrimosi. Lėliukė šviesiai ruda, tankiame, pilkos spalvos pailgame į abu galus nusmailėjusiame voratinkliniame kokone.
       Kiekvienas vikšras vystydamasis suėda 20-35 g spyglių (2-3 g rudenį ir 18-32 g pavasarį). Suaugęs vikšras vidutiniškai per dieną suėda 50-60, o per visą savo vystymąsi 1000 spyglių.

1.9 pav. Pušinis verpikas (Dendrolimus pini): 1 – patinėlis; 2 – patelė; 3 – vikšras;
4 – kokonas (pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

        Mitybos intensyvumas ir pakenkimo laipsnis priklauso nuo oro temperatūros ir drėgmės sąlygų, nes pušinis verpikas – šviesą, šilumą ir sausrą mėgstantis vabzdys. Daugiausia spyglių suėdama, kai oro temperatūra +27 °C.
       Stebėjimai ir apskaitos organizuojami birželio mėn., įrengiant ekskrementų stebėjimo aikšteles. Rudenį skaičiuojami paklotėje žiemojantys vikšrai, anksti pavasarį - ant klįjų žiedų.

       Maumedžio makštinė kandis (Coleophora laricella Hb.)
       Pilkšvas drugys išskėstais sparnais - iki 5 mm pločio. Skraido gegužės pabaigoje - birželio mėn. Kiaušinėlius (iki 25) deda ant maumedžio spyglių, po vieną ant spyglio. Po dviejų savaičių išsirita vikšreliai, kurie įsigraužia į spyglius kiaušinėlių padėjimo vietose ir juose minta, padarydami ,,minų" taką, išėsdami minkštimą, o iš likusio epidermio gamina kokonus (makšteles). Augdami vikšrai vis didina makšteles. Kokonuose vikšrai ir žiemoja. Pavasarį, pasimaitinę jaunais spygliais, virsta lėliukėmis, o vėliau drugiais. Generacija vienerių metų.
       Stebėjimai rengiami gegužės mėn. Nustatomas pažeidimų intensyvumas. Vikšrai išėda viršūninę spyglių pusę, spyglių galai pagelsta ir nulinksta, todėl medžiai atrodo kaip apibarstyti miltais.