1.5.1. APSAUGOS PRIEMONĖS NUO SPYGLIUS IR LAPUS GRAUŽIANČIŲ KENKĖJŲ

       Apie apsaugos priemonių būtinumą ir jų naudojimo laiką sprendžiama, remiantis rekognostinio ir detalaus stebėjimo duomenimis. Kovos priemonės projektuojamos, jeigu kenkėjų gausa staigiai didėja ir jeigu mažiau nei 30 % populiacijos pažeista entomofagų ar ligų. Tačiau reikia atsižvelgti ir į būsimo nugraužimo laipsnį. Spygliuočių medynuose naikinamosios priemonės reikalingos, jei gresia netekti 30-50 % spyglių, o lapuočiuose – 100 % ir tik jeigu kenkėjų dauginimosi koeficientas didelis.

       Naikinamosios priemonės negarantuoja visiško kenkėjų populiacijos sunaikinimo. To ir neverta siekti. Net panaudojus efektyviausius cheminius preparatus, išlieka net ir maža populiacijos dalis, kuri gali būti naujo židinio pradžia. Naujų židinių susidarymo galima išvengti tik derinant cheminį arba mikrobiologinį metodus su miškų ūkinėmis priemonėmis, sudarant nepalankias sąlygas kenksmingų vabzdžių vystymuisi. Tos priemonės numatomos iš anksto medyno įveisimo, auginimo ir priežiūros metu.

       Reikia stengtis įveisti mišrius, įvairiaamžius, sudėtinius, susivėrusius medynus. Jie atsparesni šviesą ir šilumą mėgstančių vabzdžių pažeidimams, harmoningai išnaudoja aplinkos veiksnius, sukoncentruoja daugiausia naudingų organizmų ir todėl yra pakankamai biologiškai atsparūs. Medyną turėtų sudaryti: medžiai, kuriuos mažiausiai pažeidžia labiausiai paplitę tame geografiniame rajone spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai; medžiai, kuriuos pažeidžia labiausiai paplitę kenkėjai, bet kurie vėluoja savo fenologiniu vystymusi pavasarį (vėlyvoji ąžuolo forma ir kt); medžiai, kurių dalimis besimaitinantiems kai kuriems kenkėjams sutrinka medžiagų apykaita ir sumažėja populiacijos gyvybingumas (pavyzdžiui, neporiniam verpikui mintant liepos ar klevo lapais).

       Neturtingose dirvose reikia didinti medynų atsparumą, sėjant į tarpueilius lubinus. Lubinas praturtina dirvą azotu, veikia spyglių fiziologinius procesus, padidina sakų išsiskyrimą, užtamsina dirvą, žydėjimo metu privilioja entomofagus.

       Medynų atsparumą didina įveistas krūmų trakas, pridengiantis paklotę, trukdantis drugių patelėms skraidyti ir dėti kiaušinėlius. Be to, krūmai vilioja paukščius ir naudingus vabzdžius.

       Nedideliuose židiniuose reikia taikyti visus biologinio metodo būdus: entomofagų perkėlimą arealo viduje, vabzdžialesių paukščių telkimą apie židinius iškėlus inkilus.

       Kai kenkėjų gausu, nors židiniai nedideli, taikomi paprasčiausi kovos būdai: kiaušinėlių dėčių rinkimas, aptepimas, toksiniai žiedai, susikaupimo vietų nupjaustymas, ar nukratymas, surinkimas ir sunaikinimas.

        Nuo spyglius, lapus graužiančių kenkėjų rekomenduojama nemaža cheminių ir biologinių preparatų.
       Insekticidų naudojimo būdas priklauso nuo medyno charakteristikos ir židinių plotų. Nedideliuose plotuose ar neaukštus (iki 15 m) medynus galima apipurkšti traktoriniais purkštuvais. Dideli (500 ha ir daugiau) plotai purškiami iš lėktuvų ir sraigtasparnių.
        Insekticidai naudojami nuo spyglius ir lapus graužiančių kenkėjų, šiems esant I-II ūgio lervų ar vikšro stadijų. Darbų pradžia turėtų sutapti su jų išsiritimu iš kiaušinėlių. Cheminius insekticidus galima naudoti kenkėjams esant kitų fazių – suaugėlių (grambuolių, straubliukų, lapgraužių) papildomo maitinimosi metu; kiaušinėlių (aptepti dėtis).
       Purškimo laikui nustatyti vykdomi fenologiniai stebėjimai, skaičiuojama vabzdžio vystymuisi reikalinga efektyvių temperatūrų suma. Naudojant insekticidus, būtina griežtai laikytis visų darbo su pesticidais saugos reikalavimų.