1.1.1.PAGRINDINIŲ KANKORĖŽIŲ KENKĖJŲ APŽVALGA

        Kankorėžinis stagargraužis (Laspeyresia strobilella L.)
       Yra monofagas ir pažeidžia tik eglių kankorėžius. Drugys išskleistais sparnais – 9-12 mm pločio, rudos spalvos, su skersinėmis sidabrinėmis juostelėmis ant sparnų. Patinėliai mažesni už pateles. Skraido gegužės-birželio mėnesiais. Kiaušinėlius deda ant jaunų kankorėžių, žvynelių apatinėje pusėje, arčiau stagaro. Esant gausiam kankorėžių derliui, į kankorėžį padeda iki 2-3, o nederliaus metais - iki 90-120 kiaušinėlių. Iš kiaušinėlio po 4-6 dienų išsivysto vikšras.
       Išsiritę iš kiaušinėlių vikšrai, pragraužę angą per kankorėžio žvynus, patenka į stagarą. Vėliau jie minta stagaru. Jame išgraužtą angą užpildydami ekskrementais. Vikšrai 10-12 mm ilgio, geltoni, su šviesiai ruda galva, turi 5 poras pilvelio kojų. Jei kankorėžyje prisiveisia daug vikšrų, jis nudžiūva per dvi savaites nuo pakenkimų pradžios. Sudžiūvus kankorėžiui, žūva ir visi jame esantys vikšrai. Vikšrai žiemoja kankorėžio stagare ar sumedėjusių žvynų pagrinde. Peržiemoję vikšrai balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje virsta lėliukėmis, o po 12-14 dienų – suaugėliais. Generacija vienmetė, tačiau dalis kenkėjų populiacįjose vystosi dvejus ar net trejus metus.
       Vikšrų diapauzė susijusi su ateinančių metų eglių būsimo derliaus gausa. Kuo mažesnis derlius bus kitais metais, tuo daugiau stagargraužio vikšrų lieka diapauzėje. Šis reiškinys aiškinamas tiesioginiu drėgmės deficitu birželio viduryje, palyginti su daugiamečiu mėnesio vidurkiu, nes šiuo laikotarpiu formuojasi ateinančių metų eglių moteriškų žiedų pumpurai, o jauni stagargraužio vikšrai maitinasi einamųjų metų kankorėžiais. Koks mechanizmas valdo šį reiškinį, kol kas nežinoma.
       Kankorėžinis stagargraužis – vienas iš žalingiausių eglių kankorėžių kenkėjų. Randamas visuose medynuose, tačiau dažnesnis išretėjusiuose eglynuose bei miško pakraštyje augančiose eglėse. Sėkliniais metais stagargraužis apninka 50-70 % kankorėžių, o esant mažam derliui – 100 %. Esant kankorėžyje 2-3 sveikiems vikšrams, netenkama 30 % sėklų.
       Pakenkti kankorėžiai iš išorės dažniausiai nesiskiria nuo sveikų. Jie kartais būna šiek tiek kreivi. Kankorėžio paviršiuje yra sustingusių sakų lašelių. Kankorėžio pagrinde yra skylutė su rudais ekskrementais. Šie pakenkti kankorėžiai kartais gana ilgai laikosi ant medžių ir nukrenta kartu su sveikais. Tad renkant derlių, dažnai surenkamas didelis skaičius pakenktų kankorėžių.
       Prieš kankorėžių rinkimą reikia atlikti jų analizę. Kankorėžis perplėšiamas rankomis: nulaužus kankorėžio viršutinį galiuką ir paėmus pirštais už žvynų. Jei kankorėžyje yra stagargraužių, jis lengvai perplėšiamas išilgai stagaro. Stagare matomi kenkėjų padaryti takai ir geltoni vikšrai. Jei eglyno sklype pažeistų kankorėžių daug, tenka nustoti juos rinkti. Eglinio stagargraužio pakenkimus galima atpažinti ir iš sėklų: sėkloje matomi du įdubimai, užpildyti ekskrementais. Sėklines plantacįjas ar medynus, kuriuose ruošiamasi rinkti kankorėžius, reikia apsaugoti nuo šio kenkėjo. 

       Kankorėžinis ugniukas (Dioryctria abietella Schiff.) 
       Dažniausiai aptinkamas spygliuočių medžių kankorėžiuose. Drugys priklauso ugniukų šeimai. Ištiestais sparnais siekia 22-25 mm pločio, tačiau pasitaiko ir didesnių. Priekiniai sparnai siauri, pelenų spalvos, su dviem skersinėmis zigzaginėmis baltomis linijomis, juodu apvadu ir maža šviesia dėme viduje. Užpakaliniai sparnai platūs, balsvi. Sparnų spalva gali būti ir kitokia – nuo šviesios iki labai tamsios.
       Kiaušinėliai plokšti, rausvi, apvalūs, 0,5-0,6 mm. Kankorėžinio ugniuko vikšras labai skiriasi nuo kitų ugniukų vikšrų. Jis 20-25 mm ilgio, nuo rausvai rudos spalvos iki tamsiai raudonos, su išilginėmis juostomis nugaroje ir šonuose. Galva ruda, su dvišaku užpakaliniu skydu. Lėliukė 9-16 mm ilgio, tamsiai ruda, paskutiniame kūno segmente yra šeši kabliuko pavidalo akstinėliai.
       Drugiai skraido nuo birželio vidurio iki liepos mėn. pradžios, kol susiglaudžia kankorėžių žvynai. Patelės deda kiaušinėlius, dažniausiai vieną, rečiau du po žvynais netoli kankorėžio paviršiaus. Po 7-10 dienų iš kiaušinėlių išsirita vikšras. Vikšrai iš pradžių įsigraužia į kankorėžio žvyną, paskui daro spiralinį taką apie stagarą, iš dalies pakenkdami sėklas. Vyresni vikšrai, misdami žvynais, palieka jo inkaro formos dalį. Rudenį kankorėžiai ruduoja ir krinta, o vikšrai sulenda žemėn, kur žiemoja plokščiuose šilkiniuose kokonuose. Pavasarį vikšrai virsta lėliukėmis. Generacįja vienerių metų.
       Kankorėžinis ugniukas kenkia eglės, pušies, maumedžio, kėnio kankorėžiams. Pakenkti kankorėžiai rusvi, kankorėžių viduje, o dažnai ir paviršiuje yra rausvai rudos spalvos vikšrų ekskrementų. Kankorėžinis ugniukas yra žalingiausias spygliuočių medžių kankorėžių kenkėjas. Paplitęs spygliuočių miškuose. Pakenkia nuo 0,5 iki 25 % kankorėžių. 

        Kankorėžinis smaliukas (Pissodes validirostris Gyll)
       Vabalų būrio 5-7,5 mm ilgio rusvokas, su dviem šviesesnėmis skersinėmis juostelėmis antsparniuose. Nuo kitų smaliukų (Pissodes) genties vabalų skiriasi tuo, kad prieškrūtinio užpakaliniai kampai tiesūs.
       Skraido gegužės-birželio mėnesiais. Iš pradžių papildomai maitinasi vienmečiuose kankorėžiuose ar pušų ūgliuose, išgrauždami duobutes, kurios prisipildo sakų. Paskui patelė praeitų metų kankorėžiuose išgraužia nedideles duobutes, į kurias sudeda po vieną (iš viso 1-4) kiaušinėlį. Vabalai gali gyventi iki 3 metų. Kankorėžyje vystosi lervos, lėliukės. Lervos minta kankorėžių žvynelių pagrindais ir sėklomis. Takai būna užkimšti rudais smulkiais ekskrementais. Liepos-rugpjūčio mėn. išsirita vabalai, kurie, nenukritus kankorėžiui, dažnai išsigraužia, padarydami 2-4 mm apvalią skylutę. Pažeistus kankorėžius lengva atskirti nuo sveikų. Jie būna ne visiškai išsivystę, kreivi, su rudomis dėmelėmis ir sakų lašeliais paviršiuje. Vabalai žiemoja paklotėje netoli kamienų, žievės plyšiuose. Generacįja – vieneri metai.
       Kankorėžinis smaliukas paplitęs visur, kur auga pušys. Mėgsta išretėjusius, gerai apšviestus medynus, pavienius medžius. Nederliaus metais gali sudėti kiaušinėlius į viršūninius 5-12 metų pušų ūglius. Ten vystosi lervutės. Ūgliai nudžiūna. Tai pagrindinis pušų kankorėžių kenkėjas. Viena lerva kankorėžyje sugraužia 25-50 % sėklų, o iš viso šis kenkėjas sunaikina 50-75 % pušų sėklų derliaus. 

        Eglinė kankorėžinė musė (Lasiomma anthracina Černy)
       Eglinė kankorėžinė musė pradeda skraidyti gegužės viduryje, tik nuo žiedinių pumpurų nukritus dengiamiesiems žvynams. Priklausomai nuo oro sąlygų, skraido nuo 8 iki 12-14 dienų. Skraidyti baigia, kai kankorėžiai nusvyra žemyn. Viename kankorėžyje padeda 1-3, rečiau 6-7 kiaušinėlius. Nederliaus arba menko derliaus metais į vieną kankorėžį gali sudėti iki 18 kiaušinėlių. Jie dedami arčiau stagaro tarp žvynų. Po 10-12 dienų iš kiaušinėlių išsirita vikšrai, kurie iškart pradeda maitintis, darydami sakų ir skystų ekskrementų pripildytus takus kankorėžio stagaro link.
       I ir II ūgių vikšrai sunaikina 5-10 % sėklų. Naikindami sėklas jie daro spiralinį taką prie kankorėžio stagaro. Gausiai išsiskyrę sakai sustingsta ant kankorėžio paviršiaus. Lerva maitinasi 25-30 dienų. Į paklotę leidžiasi birželio trečią dekadą ir pirmomis liepos dienomis. Lėliukė žiemoja kokone. Generacija vienerių ar dvejų metų.
       Eglinė kankorėžinė musė yra pavojingas kankorėžių ir sėklų kenkėjas. Jos lervos ne tik minta kankorėžių dengiamaisiais žvynais, bet sugraužia ir sėklas. Musių lervų sužaloti jauni kankorėžiai sudžiūsta, tad žūva ne tik kankorėžis, bet ir visos jame esančios sėklos. Šios musės lervos dažnokai randamos tiek miškuose, tiek ir sėklinėse plantacijose derančių eglių jaunuose kankorėžiuose.
       Eglinės kankorėžinės musės daroma žala kartais prilygsta tokių gerai žinomų kenkėjų, kaip kankorėžinio stagargraužio, kankorėžinio ugniuko, daromai žalai. Apninka 17-37 % kankorėžių. Pakanka vienos lervos kankorėžyje, kad būtų prarasta 40-50 % sėklų. 

       Ratzeburgo lapsukis (Zeiraphera ratzeburgiana H.)
       Drugys iškleistais sparnais – nuo 9 iki 13 mm. Priekiniai sparnai šviesiai rudi su šviesesne trikampe dėme prie sparno apatinio krašto ir besikeičiančiomis šviesiomis ir tamsesnėmis juostomis. Užpakaliniai sparnai pelenų spalvos su šviesia juostele. Vikšras 9-11 mm, nuo šviesiai pilkos iki žalsvos spalvos, galva ruda. Lėliukė vystymosi pradžioje šviesiai ruda, vėliau tamsėja. Kiaušinėliai šviesūs, suploti, apie 0,3 mm skersmens.
       Drugiai skraido trečią birželio dekadą. Skraidymas tęsiasi 1-2 savaites. Viena patelė padeda iki 25-30 pavienių kiaušinėlių, dažniausiai šalia pumpurų. Kiaušinėliai žiemoja. Iš kiaušinėlių vikšrai išsirita gegužę, kai nuo generatyvinių ir lapinių pumpurų krinta jų dengiamieji žvynai. Išsiritę iš kiaušinėlių vikšrai įsigraužia į lapinį pumpurą ir išgraužia jo vidų. Jei kiaušinėliai padėti prie žiedinių pumpurų, tai vikšras patenka į jį iš apačios ir maitinasi tarp sėklinių žvynelių, palikdamas smulkių rudų ekskrementų krūveles. Vikšrai maitinasi 20-25 dienas. Birželio viduryje jie nusileidžia į paklotę ir paviršiniame žemės sluoksnyje, voratinkliniame kokone, virsta lėliukėmis. Po 2-3 savaičių išskrenda drugiai. Generacija vienmetė.
       Patelės, dėdamos kiaušinėlius, neskiria lapinių pumpurų nuo generatyvinių. Todėl natūraliuose medynuose Ratzeburgo lapsukio žala nedidelė. Tačiau sėklinėse plantacijose, ypač esant mažam ar vidutiniam eglių derėjimui, pakenkiama iki 30-50 moteriškų strobilų. Be to, sunaikindamas daug lapinių pumpurų, sumažina medžio derlingumą. Nors ir nežymiai pakenkti strobilai nudžiūva. Kai kada strobilai nušąla per vėlyvąsias pavasarines šalnas, tačiau tai lengva nustatyti pagal tai, ar yra ekskrementų, ar ne. 

       Ugniukas Šjutce (Dioryctria schutzeella Fuchs.)
       Drugys išskleistais sparnais -22-26 mm pločio. Priekiniai sparnai pilki, su skersinėmis dantytomis linijomis ir netaisyklingos formos dėmėmis, kurių kraštai tamsesni. Sparnų margumas panašus į kitų rūšių ugniukų. Drugius galima apibūdinti pagal genitalijas. Gamybininkai lengviausiai šį kenkėją atpažįsta iš jo charakteringų pakenkimų ir vikšrų.
       Vikšras tamsiai rudas, sulaukęs vyresnio amžiaus – tamsiai vyšninis su dviem išilginėmis šviesesnėmis juostomis nugaroje. Nuo 15-19 iki 18-22 mm ilgio. Galva juoda. Lėliukė tamsiai ruda, 11-15 mm ilgio.
       Iki 1967 m. jo pakenkimai buvo painiojami su kankorėžinio ugniuko padarytais pakenkimais, nors šių dviejų ugniukų rūšių biologija gana skirtinga. Šjutce ugniukas skraido birželio pabaigoje – liepos pradžioje ir kiaušinėlius deda eglių generatyvinių ir spyglinių pumpurų pamate. Netrukus iš kiaušinėlių išsivysto vikšrai, kurie lieka žiemoti tarp pumpurų žvynų. Kitais metais vikšrai pradeda maitintis gegužės pirmoje pusėje ar vėliau, priklausomai nuo pavasario ankstyvumo, kai nuo generatyvinių pumpurų krinta žvynai. Vikšrai apgraužia jaunų spyglių pagrindą ar strobilo sėklinius žvynelius, kai kada sutraukia kelis jaunus ūglius vieną prie kito. Suaugęs vikšras nuo spyglinių pumpurų gali pereiti ant žiedinių. Jei vikšras maitinasi jaunu kankorėžiu, tai jis per žvynus pragraužia platų taką, lygiagretų stagarui. Pakenkti kankorėžiai išsikreivoja. Birželio viduryje vikšras virsta lėliuke maitinimosi vietoje, kartais paklotėje. Iš lėliukės po dviejų savaičių išsivysto drugys.
       Labai didelės žalos šis ugniukas nepadaro, tačiau sėklinėse plantacijose kartu su kitais kenkėjais gali sunaikinti daugiau kankorėžių. Sėklų išeiga sumažėja 3-5 kartus. 

       Didysis kankorėžinis sprindis (Eupithecia abietaria Goeze)
       Drugys išskleistais sparnais – 23-25 mm pločio. Tačiau gali būti ir mažesni – 16-18 mm. Priekiniai sparnai beveik trikampiai, spalva įvairuoja nuo šviesiai iki tamsiai pilkos. Skraido birželio antroje pusėje, dviem savaitėm vėliau už eglinį stagargraužį. Jo skraidymo metu kankorėžiai jau būna susiformavę. Skraidymas tęsiasi dvi savaites.
       Patelė kiaušinėlius deda pavieniui ar po 2-6 vnt. neprisispaudusio kankorėžio žvyno pakraštyje. Po 2-3 dienų išsiritę vikšrai įsigraužia į kankorėžių žvynus. Paaugę vikšrai minta žvynų pagrindu, suėda ir sėklas. Kankorėžio paviršiuje aiškiai matomos rudų ekskrementų krūvelės. Vikšras iki 16-20 mm ilgio, su dviem poromis pilvelio kojų. Vikšro nugara pilkai raudona be piešinio, apatinė pusė šviesi, galva juoda. Vikšras rugpjūčio antroje pusėje - rugsėjo pradžioje baigia maitintis ir paklotėje kokone virsta lėliuke. Kokonas pailgas, plonas, 10-12 mm ilgio. Lėliukė tamsiai ruda, su užlenktais spygliukais pilvelio gale. Žiemoja lėliukė. Generacija vienmetė.
       Kankorėžinis sprindis pakenkia 10-25 % kankorėžių. Užtenka vieno vikšro kankorėžyje, kad būtų sunaikinta 40-50 % sėklų. Eglės sėklų derliui kenkėjas gali padaryti didelių nuostolių.     

       Mažasis kankorėžinis sprindis (Eupithecia strobilata Hb.)
       Mažojo kankorėžinio sprindžio kiaušinėliai, drugys ir lėliukė išore nesiskiria nuo didžiojo kankorėžinio sprindžio. Labiau skiriasi III-IV ūgių vikšrai. Mažojo kankorėžinio sprindžio vikšrai trumpesni (14-16 mm), rausvai rudi, su penkiomis šviesiomis juostomis ir ruda galva. Jo biologija panaši į kitų sprindžių. Tačiau mažasis kankorėžinis sprindis apninka kankorėžius, pažeistus rūdinių grybų. Į vieną kankorėžį padeda 10-30 kiaušinėlių. Pakenktas kankorėžis būna padengtas smulkiais biriais ekskrementais, besilaikančiais ant voratinklių.
       Mažasis kankorėžinis sprindis aptinkamas rečiau už didijį, todėl ir jo žala mažesnė. Jaunuose želdiniuose, kuriuose paplitusios grybinės ligos, mažųjų sprindžių pagausėja. 

       Paprastasis kankorėžinis skaptukas (Ernobius abietis L.)
       Tamsiai rudas iki 3 mm dydžio vabalas. Vabalai skraido gegužės, birželio, net liepos mėnesiais ir kiaušinėlius deda į kankorėžius. Lervos pasagos formos, su ruda galva ir 3 poromis krūtinės kojų. Kartais viename kankorėžyje galima rasti net 48-102 lervas.
        Paprastasis kankorėžinis skaptukas gyvena eglių kankorėžiuose. Literatūroje vieni autoriai (Suomijos, Švedijos) nurodo, kad šie kenkėjai labai žalingi. Iš dalies taip pat mano ir vokiečiai. Kiti autoriai nurodo, kad skaptukai visai nežalingi, nes pakenkia pemykščius, nukritusius kankorėžius. Netgi teigiama, kad jie naudingi, nes suardo pernykščius kankorėžius. Lietuvoje, tyrinėjant eglių kankorėžių kenkėjus, paprastasis kankorėžinis skaptukas buvo randamas senesniuose nei vienerių metų ant žemės nukritusiuose kankorėžiuose.
       Pakenktas kankorėžis yra labai purus, jo žvynai atšokę. Tokių kankorėžių išilgai perplėšti negalima, nes jie subyra į gabalėlius. Pažeistame kankorėžyje esti daug ekskrementų, jo stagaras išvagotas, žvynų pagrindai apgraužti.
       Skaptukai yra labai jautrūs drėgmės pasikeitimams. Džiūstant kankorėžiui, kenkėjo generacija ilgėja. Vyrauja dvimetė generacija, bet vystymasis gali tęstis iki 5 metų.
       Šis vabalas gausiai aptinkamas visuose Lietuvos eglynuose, tačiau jį priskirti prie pavojingų kenkėjų pagrindo nėra. Skaptukas apsigyvena kankorėžiuose, kai sėklos iš jų jau būna iškritusios. Lervos minta kankorėžių stagaru arba dengiamaisiais žvyneliais. Jei kankorėžiuose, kuriuose apsigyvenę skapukai, randama sužalotų sėklų, tai apgraužtos jos būna jau kitų kenkėjų.  

        Eglinis skaptukas žiedgraužis (Ernobius tabidus Ksw.)
       Vabalas rudas, pailgas, apie 3-4 mm ilgio. Antenos siūliškos. Trys paskutiniai nareliai ilgesni ir storesni už kitus. Priešnugarėlė uždengia galvą, sudarydama kapišoną. Lerva pilkai balta, pasagos formos, su trimis ne visiškai išsivysčiusiomis pilvelio kojomis, ruda galva. Lerva iki 4 mm ilgio. Lėliukė laisvojo tipo, iš pradžių balta, tačiau prieš išsivystant vabalui paruduoja. Kiaušinėliai balti, apvalūs, 0,2-0,3 mm skersmens.
       Vabalai skraido birželio pradžioje ir deda kiaušinėlius į moteriškus strobilus, jau pakenktus Ratzeburgo lapsukio. Vikšrai maitinasi strobilais jų viduje, padarydami netaisyklingos formos ertmę, užpildytą smulkiais dulkelių pavidalo ekskrementais. Lervos baigia maitintis rugsėjo pabaigoje. Jos žiemoja maitinimosi vietoje arba paklotėje. Lėliuke virsta pavasarį. Viename kankorėžyje gali būti iki 4-5 lervų.
       Didelės ūkinės žalos nepadaro. Spygliuočių kankorėžiuose galima rasti keleto rūšių skaptukų, tačiau jie yra ksilofagai ir jų kankorėžių ar sėklų kenkėjams priskirti negalima, išskyrus Ernobius tabidus. 

       Eglinis sėklagraužis (Megastigmus abietis Seitn.)
       Suaugėliai vabzdžiai 2,9-3,4 mm ilgio, kūnas plokščias, juodas, su dviem porom skaidrių sparnelių, padengtų retais plaukeliais. Patelių kiaušdėtė trumpesnė ar lygi kūno ilgiui.
       Skraido birželio viduryje. Patelė kiaušdėte praduria kankorėžių audinius ir kiaušinį padeda į sėklos vidų. Lerva iš pradžių sugraužia gemalą, o iki rugpjūčio vidurio – visą endospermą. Lerva balsva, bekojė, truputį sulinkusi, 2,0-2,5 mm ilgio. Jos mandibulės msvai geltonos, su keturiais smailais danteliais. Pagal mandibules lervas lengva atskirti nuo kitų rūšių. Sėklos viduje lerva išgyvena ištisus kitus metus ir tik antrą kartą peržiemojusi išsivysto į suaugėlį. Suaugėlis išsigraužia sėklos luobelėje apvalią angą ir pro ją išlenda. Lietuvoje eglinio sėklagraužio generacija dvimetė.
       Eglinio sėklagraužio lervos sunaikina 0,9-3,6 % sėklų. Kartais viename kankorėžyje sunaikinama iki 11 % sėklų. Iš išorės pakenktos sėklos nesiskiria nuo sveikų. 

       Sėklinis eglinis gumbauodis (Plemeliella abietina Seit.)
       Kai kuriuose literatūros šaltiniuose nurodomas kaip vienas žalingiausių ir dažniausiai aptinkamų paprastosios eglės sėklų kenkėjų.
       Suaugėlis nuo kitų gumbauodžių skiriasi antenų narelių sudėtimi, sparnų gyslotumu, genitalijų forma. Lerva gelsva, į pilvo pusę sulinkusi, plokščia, 2,0-2,5 mm ilgio, su kastuvėlio formos chitininiu skydeliu krūtinėje.
       Gumbauodis skraido byrant eglių žiedadulkėms. Lietuvos teritorijoje eglių žiedadulkės išnešiojamos gegužės viduryje, sėklinis eglinis gumbauodis skraido kaip tik šiuo laikotarpiu. Tuo pat metu pradeda žydėti vėlyvosios ievos, mėlynės, išsiskleidžia paprastųjų ąžuolų ankstyvosios formos lapai. Pradeda skraidyti ir kankorėžiniai stagargraužiai.
       Patelė kiaušinėlį padeda ant sėklapradžio, ir išsiritusi lervutė iš karto įsigraužia į jį. Jaunuose kankorėžiuose pakenktų sėklų praktiškai negalima atskirti nuo sveikų. Liepos pabaigoje - rugpjūčio pradžioje sėklų viduje jau randamos visiškai susiformavusios lervos. Vienoje sėkloje būna po vieną lervą. Lerva sunaikina visą endospermą ir užima jo vietą. Pakenktos sėklos kartu su sveikomis išbyra iš kankorėžių, ir toliau lerva vystosi ant žemės. Dalis lervų lieka su sėklomis kankorėžiuose arba nukrenta ant žemės kartu su jais. Lervos sėklose išbūna 3 žiemas. Sėklos luobelei suirus, lervos žemėje virsta laisvojo tipo lėliukėmis. Lietuvoje šio kenkėjo generacija trimetė. Pakenktos sėklos, palyginti su sveikomis, yra šviesesnės, labiau išsikreivinusios ir mažesnės.
       Sėklinis eglinis gumbauodisLietuvoje randamas visur, kur auga eglės. Jo pakenktų sėklų skaičius įvairuoja nuo 1,3 iki 5,4 %. Kai kuriuose kankorėžiuose kartais būna iki 17,6 % kenkėjo sunaikintų sėklų. Valant iš kankorėžių išaižytas sėklas, tos, kuriose yra sėklinio eglinio gumbauodžio lervų, atsijojamos kartu su tuščiomis sėklomis. 

       Gilinis straubliukas (Curculio (Balaninus) glandium Marsh.)
       Vabalas 5-8 mm dydžio, kūnas tamsiai rudos arba juodos spalvos. Antsparniai apaugę gelsvais plaukeliais. Turi ilgą, ploną, truputi išlenkta straublelį, kuris lygus pusei kūno ilgio. Skraido gegužės- liepos mėn. Kai gilės pasiekia pusę savo normalaus dydžio, tuomet patelės į jas padeda iki 5, o nederliaus metais 11-20 kiaušinėlių. Lervos balsvos spalvos, bekojės, su ruda galva, kiek susirietusios iki 10 mm ilgio. Žiemoja lervos dirvoje, 5-20 cm gylyje. Gali žiemoti ir suaugėliai. Generacija vienmetė, tačiau lervos gali diapauzuoti dirvoje 1-2 metus.Lervos graužią sėklaskiltėje takus, kurie pripildyti birių nuograužų. Pažeistos gilės ankščiau nukrinta, būna susiraukšlėjusios, neišsivystę. Kai lervos išsigraužia iš gilės, joje lieka apvali 0,2-2,5 mm skersmens skylutė. Gilinis straubliukas Lietuvoje dažnas, pažeidžia 40-90 % gilių.
       Sėklai giles rinkti tik po pirmų šalnų. Ankščiau nukritusias giles rinkti ir naikinti, kol lervos nepaliko gilių ir nesulindo į dirvą. Kruopščiai giles atrinkti ir tinkamai laikyti patalpose. Birželio- liepos mėn. ąžuolus purkšti sisteminiais insekticidais. 

        Gilinis vaisėdis (Carpocapsa (Laspeuresia) splendana Hb.)
       Drugys 12-20 mm dydžio. Priekiniai sparnai rudai pilki su dviem švino atspalvio blizgančiais brūkšneliais. Užpakaliniai sparnai pilki. Skraido birželio-liepos mėn. paprastai naktį. Kiaušinėlius patelė sudeda gilių užuomazgose ar ant gilių gvildų ir vaiskočių. Vikšras 12-15 mm ilgio, pilkšvai baltos, kartais šviesiai rožinės spalvos su geltonai ruda galva, kūnas padengtas karpelėmis ir balzganais plaukeliais. Žiemoja vikšrai kokonuose žievės plyšiuose, priekelminėje medžių dalyje, paklotėje. Generacija vienmetė. Vikšrai sėklaskiltėje graužia vingiuotus takus, kurie pripildyti smulkių nuograužų apipintų voratinkliu. Pažeistos gilės susiraukšlėja, nukrenta nesubrendusios. Vikšrams išlindus iš gilės, joje lieka 1-1,8 mm ovali skylutė užkimšta nuograužomis.Vaisėdis mėgsta išretintus medynus, pavienius medžius. Šis kenkėjas sunaikina 20-40 % gilių derliaus.
       Apsaugos priemonės: rinkti ir sunaikinti ne laiku nukritusias giles, kol dar jų nepaliko vikšrai. Gilių atranka laikymo metu. Birželio pabaigoje galima purkšti sisteminiais insekticidais.