|
1.1. KANKORĖŽIŲ, VAISIŲ IR SĖKLŲ
KENKĖJAI
Vabzdžiai,
gyvenantys kankorėžiuose ir sėklose, kaip ir
spygliuočiai medžiai, per ilgą evoliucijos
laikotarpį yra gerai prisitaikę prie ekologinių
sąlygų. Nors spygliuočiai medžiai savo
išore labai skirtingi, tačiau jų
regeneratyvinių organų vystymasis yra labai panašus.
Kankorėžiuose ir sėklose besivystantys
vabzdžiai vadinami konobiontais. Jie turi
morfologinių, ekologinių ir etologinių
panašumų. Augančių spygliuočių
medžių kankorėžiuose vystosi ir jų
sėklas žaloja maždaug 100 rūšių
vabzdžiai, kurie yra priskiriami drugių, dvisparnių,
plėviasparnių bei vabalų būriams.
Kai kurie iš
šių vabzdžių gali vystytis tik
kankorėžiuose. Kai kurios vabzdžių
rūšys žaloja įvairių rūšių
spygliuočių kankorėžius. Dėl šios
aplinkybės apibūdinti pakenkimą reikia tada,
kai vabzdžiai dar maitinasi kankorėžyje.
Per trumpą
kankorėžio vystymosi laiką jame išsivysto daug
vabzdžių. Musių lervos maitinasi 25-40 dienų ir
birželį iš kankorėžio nusileidžia
į žemę, kur virsta kokonu. Taip pat sparčiai
vystosi gumbauodžiai, dauguma drugių,
sėklagraužių lervos.
Vienas iš
būdingiausių vabzdžių ir medžių
adaptacijos bruožų yra konobiontų atskirų
fenofazių sinchronizacija su medžių augimu. Dėl
medžių augimo sąlygų jų fenofazės
skiriasi, tačiau kankorėžių kenkėjų
skraidymas sutampa su kuria nors medžio fenofaze.
Kankorėžių kenkėjų uždaras gyvenimas,
ypač embriono ir lervos vystymosi laikotarpiu, apsaugo juos
nuo entomofagų, grybinių, bakterinių ligų.
Nedaugelio rūšių kankorėžių
kenkėjai praleidžia kankorėžyje visą
gyvenimo ciklą nuo kiaušinėlio iki suaugėlio.
Daugumos vabzdžių lervos palieka kankorėžį
ir lėliuke virsta paklotėje.
Kankorėžiuose
gyvenantys vabzdžiai skiriami į dvi dideles fenologines
grupes: pavasarinę ir vasarinę.
Pirmajai priskiriamos žiedinės musės,
gumbauodžiai, kai kurių rūšių lapsukiai
apninka moteriškus strobilus, kai dulka žiedadulkės.
Antrai grupei priklauso ugniukai, sėklagraužiai,
stagargraužis, kurie skraido ir kiaušinėlius dedajau
į susiformavusius kankorėžius, o jų lervų
vystymasis tęsiasi iki augalų vegetacįjos
pabaigos.
Spygliuočių
medžių derėjimas skirtingais metais būna
nevienodas. Tais metais, kai kankorėžių būna
mažai, juose kenkėjų esti daugiau, tuomet jie
sunaikina beveik visas sėklas. Vasaromis, kai
kankorėžių gausu, vabzdžių pakenkimas esti
mažas. Šis dėsningumas pastebimas visuose medynuose,
nepriklausomai nuo augavietės.
Nors kenkėjai gyvena
uždarą gyvenimo būdą, tačiau jų
populiaciją sumažina parazitiniai vabzdžiai. Kartais
sėkloje randama ne sėklagraužio, o jo parazito
lerva.
Kankorėžių
kenkėjams, kaip ir kitiems vabzdžiams, būdinga
diapauzė. Ji vyksta sinchroniškai su
medžių derėjimu. Nustatyta, kad tik dalis
kankorėžinio stagargraužio vikšrų virsta
suaugėliais tais metais, kai kankorėžių derlius
būna mažas. Kita dalis lieka diapauzėje. Tai
kankorėžių kenkėjams padeda išsaugoti savo
populiaciją. Vabzdžių-konobiontų gausa
populiacijose didėja nestaigiai. Tačiau nebūna ir
spartausjų mažėjimo. Skirtingai nei spyglius ir
lapus graužiančių kenkėjų,
kankorėžių kenkėjų masinio dauginimosi
židinių nebūna.
| |