1.1. KANKORĖŽIŲ, VAISIŲ IR SĖKLŲ KENKĖJAI

        Vabzdžiai, gyvenantys kankorėžiuose ir sėklose, kaip ir spygliuočiai medžiai, per ilgą evoliucijos laikotarpį yra gerai prisitaikę prie ekologinių sąlygų. Nors spygliuočiai medžiai savo išore labai skirtingi, tačiau jų regeneratyvinių organų vystymasis yra labai panašus. Kankorėžiuose ir sėklose besivystantys vabzdžiai vadinami konobiontais. Jie turi morfologinių, ekologinių ir etologinių panašumų. Augančių spygliuočių medžių kankorėžiuose vystosi ir jų sėklas žaloja maždaug 100 rūšių vabzdžiai, kurie yra priskiriami drugių, dvisparnių, plėviasparnių bei vabalų būriams.

       Kai kurie iš šių vabzdžių gali vystytis tik kankorėžiuose. Kai kurios vabzdžių rūšys žaloja įvairių rūšių spygliuočių kankorėžius. Dėl šios aplinkybės apibūdinti pakenkimą  reikia tada, kai vabzdžiai dar maitinasi kankorėžyje.

       Per trumpą kankorėžio vystymosi laiką jame išsivysto daug vabzdžių. Musių lervos maitinasi 25-40 dienų ir birželį iš kankorėžio nusileidžia į žemę, kur virsta kokonu. Taip pat sparčiai vystosi gumbauodžiai, dauguma drugių, sėklagraužių lervos.

       Vienas iš būdingiausių vabzdžių ir medžių adaptacijos bruožų yra konobiontų atskirų fenofazių sinchronizacija su medžių augimu. Dėl medžių augimo sąlygų jų fenofazės skiriasi, tačiau kankorėžių kenkėjų skraidymas sutampa su kuria nors medžio fenofaze. Kankorėžių kenkėjų uždaras gyvenimas, ypač embriono ir lervos vystymosi laikotarpiu, apsaugo juos nuo entomofagų, grybinių, bakterinių ligų. Nedaugelio rūšių kankorėžių kenkėjai praleidžia kankorėžyje visą gyvenimo ciklą nuo kiaušinėlio iki suaugėlio. Daugumos vabzdžių lervos palieka kankorėžį ir lėliuke virsta paklotėje.

       Kankorėžiuose gyvenantys vabzdžiai skiriami į dvi dideles fenologines grupes: pavasarinę ir vasarinę. Pirmajai priskiriamos žiedinės musės, gumbauodžiai, kai kurių rūšių lapsukiai apninka moteriškus strobilus, kai dulka žiedadulkės. Antrai grupei priklauso ugniukai, sėklagraužiai, stagargraužis, kurie skraido ir kiaušinėlius dedajau į susiformavusius kankorėžius, o jų lervų vystymasis tęsiasi iki augalų vegetacįjos pabaigos.

       Spygliuočių medžių derėjimas skirtingais metais būna nevienodas. Tais metais, kai kankorėžių būna mažai, juose kenkėjų esti daugiau, tuomet jie sunaikina beveik visas sėklas. Vasaromis, kai kankorėžių gausu, vabzdžių pakenkimas esti mažas. Šis dėsningumas pastebimas visuose medynuose, nepriklausomai nuo augavietės.

       Nors kenkėjai gyvena uždarą gyvenimo būdą, tačiau jų populiaciją sumažina parazitiniai vabzdžiai. Kartais sėkloje randama ne sėklagraužio, o jo parazito lerva.

       Kankorėžių kenkėjams, kaip ir kitiems vabzdžiams, būdinga diapauzė. Ji vyksta sinchroniškai su medžių derėjimu. Nustatyta, kad tik dalis kankorėžinio stagargraužio vikšrų virsta suaugėliais tais metais, kai kankorėžių derlius būna mažas. Kita dalis lieka diapauzėje. Tai kankorėžių kenkėjams padeda išsaugoti savo populiaciją. Vabzdžių-konobiontų gausa populiacijose didėja nestaigiai. Tačiau nebūna ir spartausjų mažėjimo. Skirtingai nei spyglius ir lapus graužiančių kenkėjų, kankorėžių kenkėjų masinio dauginimosi židinių nebūna.