1.5. SPYGLIŲ IR LAPŲ KENKĖJAI

       Medžių spygliais ir lapais minta daugelio rūšių vabzdžiai. Dėl defoliacijos medžiai netenka prieaugio, nusilpsta. Po pakartotinų apgraužimų pradeda džiūti medžių viršūnės ar patys medžiai, apsigyvena liemenų kenkėjai. Jautresni apgraužimams spygliuočiai (ypač eglė, kėnis).

       Medynams didžiausią pavojų kelia drugių (Lepidoptera)irplėviaspamių (Hymenoptera) (pjūkleliai, pjūkleliai audėjai) būrių atstovai. Jų populiacijų gausa labai svyruoja. Drugiai ir pjūkleliai per trumpą laiką užima didelius plotus, todėl dar vadinami masiniais.

       Jie turi daug bendrų savybių. Pirmiausia - atviras gyvenimo būdas. Palankios oro sąlygos sąlygoja geresnį maitinimąsi, augimą, vystymąsi, dauginimąsi, išplitimą, nepalankios - didelį mirtingumą. Juos lengvai pažeidžia priešai (paukščiai, žinduoliai, plėšrus ir parazitiniai vabzdžiai ar ligų sukėlėjai). Be to, jie puikiai prisitaikę plisti. Suaugėlius ir jaunas lervutes dideliais atstumais gali pernešti vejas. Didesnių ūgių vikšrai, ieškodami maisto, gali nukeliauti 2-3 km. Vabzdžiams plisti padeda ir žmogus, perveždamas ar persiųsdamas juos drauge su miško produkcija ar kitais būdais. Didelis vislumas ir kiaušinėlių dėjimo būdas didelėmis krūvelėmis po kelis šimtus irgi sąlygoja lervų telkimąsi ir židinių susidarymą.

       Intensyviausiai maitinasi lervos ir vikšrai (daugelio rūšių suaugėliai nesimaitina). Lervų vystymasis labai priklauso nuo maisto cheminės sudėties. Pagal mitybos laiką ir būdą galima skirti dvi grupes. Vienos rūšys maitinasi pavasarį, kai lapai turtingiausi baltymų, o jų cheminė sudėtis labai nepastovi (kinta vystantis ir priklauso nuo oro sąlygų). Šios grupės vabzdžius galima suskirstyti į 3 pogrupius:
       ·     žiemojantys kiaušinėliai (neporinis verpikas, verpikas vienuolis, žieduotasis verpikas, žiemsprindžiai, ąžuolinis lapsukis, rudasis pušinis pjūklelis ir kai kurie kiti);
        ·     žiemojantys vikšrai (pušinis, auksauodegis, karklinis verpikai ir kt.);
        ·     žiemojantys, virtę lėliukėmis (pušinis pelėdgalvis).

       Kitos grupės vabzdžiai specializavosi maitintis vasarą, kai lapuose baltymų mažiau, bet jų chimizmas pastovesnis. Šios grupės vabzdžiai daugiausia žiemoja virtę lėliukėmis (pušinis sprindis, raudonuodegis verpikas, sidabrinė akutė ir kt.).

       Paprastai skiriamos keturios masinio dauginimosi židinių susidarymo fazės: 
          *    pirma – pradinė;
          *    antra – gausumo augimo (prodromalinė);
          *    trečia – kulminacijos (eruptyvinė) 
          *    ketvirta – krizės.

       Pirmai židinio fazei priskiriama tik ta vabzdžių karta, kuri išsimaitina optimaliomis vystymosi sąlygomis (sausringi, šilti metai). Kenkėjų skaičius medyne, palyginti su prieš tai buvusia karta, padidėja nedaug, dažniausiai 2-4 kartus. Tačiau tai galima pastebėti tik atliekant stacionarius stebėjimus.

       Antra fazė dažniausiai apima dvi kartas. Kenkėjų medyne gausėja, tačiau jų pakenkimai dar mažai pastebimi ir juos galima nustatyti tik specialių stebėjimų ar tyrimų metu. Lervoms būdingas padidėjęs riebalinių ir baltyminių medžiagų kiekis, stambesni kiaušinėliai ir lėliukės. Šiame etape formuojasi židiniai, didėja užimamas plotas.

       Masiškai išplitusios (trečia fazė) lervos (vikšrai) labai smarkiai, o vietomis ir visiškai nugraužia medžių lapus ir spyglius. Pakenkimai nesunkiai pastebimi. Trūkstant maisto, lervos pradeda badauti, plinta jų epideminės ligos, padidėja entomofagų kiekis. Ši fazė dažniausiai trunka dvi kartas. Židinių augimas sustoja.

       Ketvirtojoje fazėje vabzdžių skaičius ir vislumas labai sumažėja. Labai pasikeičia patinėlių ir patelių santykis, padaugėja parazituotų ir sergančių vabzdžių. Kenkėjų skaičius sumažėja iki minimumo, ir židinys užgęsta. Ši fazė taip pat apima dvi kartas.

       Židinys tame pačiame medyne dažniausiai išsilaiko apie 7 metus (kenkėjų, kurių viena karta išsivysto per pusę metų, židinio vystymosi trukmė 3,5 metų). Kartais židinių formavimąsi keičia įvairūs veiksniai (miško ūkiniai, meteorologiniai). Periodais tarp masinio dauginimosi židinių (latentinis periodas) kenkėjų gausa būna nedidelė, tačiau visą laiką kinta. Kenkėjų vislumas esti vidutinis – būdingas tai rūšiai.

       Židinio fazę, jo susidarymo eigą, medynų nugraužimo grėsmę charakterizuoja populiacijų kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai. Jais remiamasi miško patologijos stebėjimo metu ir sudarant prognozes. Kokybiniams rodikliams priskiriamas lyčių santykis, kenkėjo vislumas, spalvų pasikeitimai, entomofagų gausa ir veikla, ligų plitimas, kenkėjo organizmo būklė ir kiti specifiniai ir atskiroms rūšims būdingi rodikliai. Kiekybiniams rodikliams priskiriama absoliuti ir santykinė kenkėjų gausa medynuose, dauginimosi, išplitimo ir židinio augimo koeficientai.