|
1.5. SPYGLIŲ IR LAPŲ KENKĖJAI
Medžių
spygliais ir lapais minta daugelio rūšių
vabzdžiai. Dėl defoliacijos medžiai netenka
prieaugio, nusilpsta. Po pakartotinų apgraužimų
pradeda džiūti medžių viršūnės
ar patys medžiai, apsigyvena liemenų kenkėjai.
Jautresni apgraužimams spygliuočiai (ypač eglė,
kėnis).
Medynams didžiausią
pavojų kelia drugių
(Lepidoptera)irplėviaspamių
(Hymenoptera) (pjūkleliai, pjūkleliai
audėjai) būrių atstovai. Jų populiacijų
gausa labai svyruoja. Drugiai ir pjūkleliai per trumpą
laiką užima didelius plotus, todėl dar vadinami
masiniais.
Jie turi daug bendrų
savybių. Pirmiausia - atviras gyvenimo būdas. Palankios
oro sąlygos sąlygoja geresnį maitinimąsi,
augimą, vystymąsi, dauginimąsi, išplitimą,
nepalankios - didelį mirtingumą. Juos lengvai
pažeidžia priešai (paukščiai,
žinduoliai, plėšrus ir parazitiniai vabzdžiai
ar ligų sukėlėjai). Be to, jie puikiai
prisitaikę plisti. Suaugėlius ir jaunas lervutes
dideliais atstumais gali pernešti vejas. Didesnių
ūgių vikšrai, ieškodami maisto, gali nukeliauti
2-3 km. Vabzdžiams plisti padeda ir žmogus,
perveždamas ar persiųsdamas juos drauge su miško
produkcija ar kitais būdais. Didelis vislumas ir
kiaušinėlių dėjimo būdas didelėmis
krūvelėmis po kelis šimtus irgi sąlygoja
lervų telkimąsi ir židinių susidarymą.
Intensyviausiai maitinasi
lervos ir vikšrai (daugelio rūšių
suaugėliai nesimaitina). Lervų vystymasis labai priklauso
nuo maisto cheminės sudėties. Pagal mitybos laiką ir
būdą galima skirti dvi grupes. Vienos rūšys
maitinasi pavasarį, kai lapai turtingiausi baltymų, o
jų cheminė sudėtis labai nepastovi (kinta vystantis
ir priklauso nuo oro sąlygų). Šios grupės
vabzdžius galima suskirstyti į 3 pogrupius:
· žiemojantys
kiaušinėliai (neporinis verpikas, verpikas vienuolis,
žieduotasis verpikas, žiemsprindžiai,
ąžuolinis lapsukis, rudasis pušinis pjūklelis
ir kai kurie kiti);
· žiemojantys
vikšrai (pušinis, auksauodegis, karklinis verpikai ir
kt.);
· žiemojantys,
virtę lėliukėmis (pušinis
pelėdgalvis).
Kitos grupės
vabzdžiai specializavosi maitintis vasarą, kai lapuose
baltymų mažiau, bet jų chimizmas pastovesnis.
Šios grupės vabzdžiai daugiausia žiemoja
virtę lėliukėmis (pušinis sprindis,
raudonuodegis verpikas, sidabrinė akutė ir kt.).
Paprastai skiriamos keturios
masinio dauginimosi židinių susidarymo
fazės:
*
pirma – pradinė;
* antra – gausumo
augimo (prodromalinė);
* trečia
– kulminacijos (eruptyvinė)
* ketvirta
– krizės.
Pirmai židinio fazei
priskiriama tik ta vabzdžių karta, kuri išsimaitina
optimaliomis vystymosi sąlygomis (sausringi, šilti
metai). Kenkėjų skaičius medyne, palyginti su
prieš tai buvusia karta, padidėja nedaug,
dažniausiai 2-4 kartus. Tačiau tai galima pastebėti
tik atliekant stacionarius stebėjimus.
Antra fazė
dažniausiai apima dvi kartas. Kenkėjų medyne
gausėja, tačiau jų pakenkimai dar mažai
pastebimi ir juos galima nustatyti tik specialių
stebėjimų ar tyrimų metu. Lervoms būdingas
padidėjęs riebalinių ir baltyminių
medžiagų kiekis, stambesni kiaušinėliai ir
lėliukės. Šiame etape formuojasi židiniai,
didėja užimamas plotas.
Masiškai išplitusios
(trečia fazė) lervos (vikšrai) labai smarkiai, o
vietomis ir visiškai nugraužia medžių lapus ir
spyglius. Pakenkimai nesunkiai pastebimi. Trūkstant maisto,
lervos pradeda badauti, plinta jų epideminės ligos,
padidėja entomofagų kiekis. Ši fazė
dažniausiai trunka dvi kartas. Židinių augimas
sustoja.
Ketvirtojoje fazėje
vabzdžių skaičius ir vislumas labai
sumažėja. Labai pasikeičia patinėlių ir
patelių santykis, padaugėja parazituotų ir
sergančių vabzdžių. Kenkėjų
skaičius sumažėja iki minimumo, ir židinys
užgęsta. Ši fazė taip pat apima dvi kartas.
Židinys tame pačiame
medyne dažniausiai išsilaiko apie 7 metus
(kenkėjų, kurių viena karta išsivysto per
pusę metų, židinio vystymosi trukmė 3,5
metų). Kartais židinių formavimąsi keičia
įvairūs veiksniai (miško ūkiniai,
meteorologiniai). Periodais tarp masinio dauginimosi
židinių (latentinis periodas) kenkėjų gausa
būna nedidelė, tačiau visą laiką kinta.
Kenkėjų vislumas esti vidutinis – būdingas tai
rūšiai.
Židinio fazę, jo
susidarymo eigą, medynų nugraužimo grėsmę
charakterizuoja populiacijų kokybiniai ir kiekybiniai
rodikliai. Jais remiamasi miško patologijos stebėjimo
metu ir sudarant prognozes. Kokybiniams rodikliams priskiriamas
lyčių santykis, kenkėjo vislumas, spalvų
pasikeitimai, entomofagų gausa ir veikla, ligų plitimas,
kenkėjo organizmo būklė ir kiti specifiniai ir
atskiroms rūšims būdingi rodikliai. Kiekybiniams
rodikliams priskiriama absoliuti ir santykinė
kenkėjų gausa medynuose, dauginimosi, išplitimo ir
židinio augimo koeficientai.
| |