|
2.6.5. MARGASIS (RAUDONASIS) KOROZINIS SPYGLIUOČIŲ
ŠAKNŲ PUVINYS
Margojo (raudonojo) korozinio
spygliuočių šaknų puvinio sukėlėjas
– šakninė pintis Heterobasidion annosum
(Fr.) Bref., sin. Fomitopsis annosa (Fr.) Karst.
Tai žalingiausias ir labiausiai paplitęs
spygliuočių medžių puvinio sukėlėjas.
Jos vaisiakūniai labai įvairių ir netaisyklingų
formų, išsiplėtę ir nuo substrato
atsiknojusiais kraštais arba plokščių
kepurėlių pavidalo, šonu arba paviršiumi
priaugę prie substrato, 5-25 cm skersmens ir iki 2 cm storio.
Kepurėlių paviršius labai nelygus, jaunų
vaisiakūnių apšepęs, su koncentriškomis
vagelėmis ir plona odele, nuo gelsvai rudo iki tamsiai rudo,
kraštai šviesesni banguoti, išlankstyti,
nelygūs, smailūs, sterilūs. Himenoforas
daugiasluoksnis, vieno sluoksnio vamzdeliai 2-5 mm ilgio. Sporos
beveik rutuliškos arba kiaušiniškos, 4-6x3,5-4
µim dydžio. Šakninė pintis gali pažeisti
beveik visų rūšių sumedėjusius augalus.
Tačiau labiausiai neatsparus šiai ligai yra
spygliuočiai medžiai (pušys, eglės, kėniai
ir kt). Ligos pobūdis įvairių medžių
medynuose skiriasi kai kuriais esminiais požymiais, o jos
išplitimas priklauso nuo daugelio aplinkos veiksnių.
Šakninė pintis
aptinkama beveik visuose Lietuvos pušynuose. Tačiau jos
išplitimas ir daroma žala juose labai priklauso nuo
dirvožemio drėgmės ir buvusiosjo naudojimo
paskirties praeityje. Pušynuose, kurie auga drėgnuose
dirvožemiuose, nepriklausomai nuo dirvožemio naudojimo
pobūdžio praeityje, ir pušynuose, augančiuose
senuose miško dirvožemiuose, nepnklausomai nuo jų
drėgnumo laipsnio, šakninė pintis aptinkama retai,
ir čia jos daroma žala nedidelė. Ji labiausiai
paplitusi pušynuose, augančiuose sausesnėse
(Nš, Na, Nb, Nc augavietėse, kurių dirvožemiai
neturi miško dirvožemiams būdingų
ypatybių, t.y. keletą ar daugiau metų prieš
įveisiant mišką buvo skirti žemės
ūkio kultūroms auginti arba kitokioms naudmenoms.
Tokiomis sąlygomis augančiuose pušynuose
šakninė pintis labai dažnai aptinkama, o jos
snkeliama liga daro didelę ekonominę žalą.
Ši liga ypač smarkiai išplinta, kai po
ugdomųjų kirtimų paliekami nuo grybo pirminės
infekcijos neapsaugoti kelmai.
Radikalių priemonių
nuo šios ligos kol kas nėra. Sausesniuose
dirvožemiuose, kurie praeityje buvo naudoti žemės
ūkio augalams auginti arba dėl kitų
priežasčių prarado miško dirvožemiams
būdingas savybes, nenaudojant specialių kovos
priemonių nuo šakninės pinties, išauginti
sveikų aukšto produktyvumo pušynų kol kas
neįmanoma. Sanitariniai kirtimai ligos plitimo nesulaiko,
todėl yra mažai efektyvūs. Sumaniai juosatlikus,
galima tik šiek tiek sumažinti ligos daromus
nuostolius.
Todėl norint sausesniuose
ne miško dirvožemiuose (Nš, Na, Nb ir Nc
augavietėse) išauginti gero produktyvumo pušynus,
būtina taikyti visą kompleksą priemonių –
sodinti tik optimalaus tankumo miškus, kad jų
nereikėtų retinti ugdomaisiais kirtimais, t.y. pagal
šiuo metu siūlomus atsparių želdinių
tipus; jeigu būtinai tenka retinti jau esančius tankius
želdinius, nukirstų pušų kelmų
paviršių reikia aptepti 20 % karbamido tirpalu kuo
greičiau (ne vėliau kaip per 3-5 dienas). Karbamido
tirpalu kelmai aptepami šepečiu arba šluotele.
Karbamido tirpalą patogiausia ruošti 10 1 talpos induose
(kibiruose). Dešimtyje litrų vandens ištirpinama 2
kg karbamido. Kelmams aptepti viename hektare (kai ugdoma
maždaug 25 % intensyvumu) reikia 40-501 karbamido tirpalo.
Dėl šakninės
pinties smarkiai išretėjusius pušynus, t.y. kai
išdžiūvusių bei džiūstančių
medžių skaičius artėja prie 30-40 %, reikia
kirsti plynai. Plynai iškertamos
džiūstančių medžių grupės ir
dalis sveikų medžių susidariusių
aikštelių pakraščiuose, taip pat ten esantys
pavieniai medžiai. Sąlyginai sveiko medyno dalyje kertami
tik sausi ir bedžiūstantys medžiai. Priklausomai nuo
to, kiek medynas pažeistas, plynai nukirstų
medžių plotas gali sudaryti 40-50 % viso medyno ploto.
Nukirstų medžių vietoje susidariusiose
aikštelėse reikia sodinti tik lapuočius
medžius.
Eglynus apsaugoti nuo
šakninės pinties yra dar sunkiau. Šakninė
pintis eglynus pažeidžia ne tik įveistus
žemės ūkio naudmenose, bet ir augančius senuose
miško dirvožemiuose. Į eglių kamienus
šakninė pintis įsiskverbia ne tik per šaknis,
bet ir per mechanines žaizdas, padarytas šaknies kaklelio
aukštyje ir aukščiau. Tankūs
spygliuočių želdiniai, kuriuos anksčiau ar
vėliau tenka ugdyti, ir įvairaus pobūdžio kiti
rinktiniai kirtimai (ypač vasaros laikotarpiu) yra viena
iš pačių svarbiausių šakninės pinties
masinio išplitimo priežasčių. 34 % vasarą
ir 14 % žiemą Lietuvoje nukirstų medžių
kelmų dažniausiai apsikrečia šaknine pintimi.
Masiškai ši liga išplitusi spygliuočių
medynuose ne tik mūsų miškuose, bet ir visame
pasaulyje ir yra intensyvaus ūkininkavimo padarinys.
| |