2.6.5. MARGASIS (RAUDONASIS) KOROZINIS SPYGLIUOČIŲ ŠAKNŲ PUVINYS

       Margojo (raudonojo) korozinio spygliuočių šaknų puvinio sukėlėjas – šakninė pintis Heterobasidion annosum (Fr.) Bref., sin. Fomitopsis annosa (Fr.) Karst. Tai žalingiausias ir labiausiai paplitęs spygliuočių medžių puvinio sukėlėjas. Jos vaisiakūniai labai įvairių ir netaisyklingų formų, išsiplėtę ir nuo substrato atsiknojusiais kraštais arba plokščių kepurėlių pavidalo, šonu arba paviršiumi priaugę prie substrato, 5-25 cm skersmens ir iki 2 cm storio. Kepurėlių paviršius labai nelygus, jaunų vaisiakūnių apšepęs, su koncentriškomis vagelėmis ir plona odele, nuo gelsvai rudo iki tamsiai rudo, kraštai šviesesni banguoti, išlankstyti, nelygūs, smailūs, sterilūs. Himenoforas daugiasluoksnis, vieno sluoksnio vamzdeliai 2-5 mm ilgio. Sporos beveik rutuliškos arba kiaušiniškos, 4-6x3,5-4 µim dydžio. Šakninė pintis gali pažeisti beveik visų rūšių sumedėjusius augalus. Tačiau labiausiai neatsparus šiai ligai yra spygliuočiai medžiai (pušys, eglės, kėniai ir kt). Ligos pobūdis įvairių medžių medynuose skiriasi kai kuriais esminiais požymiais, o jos išplitimas priklauso nuo daugelio aplinkos veiksnių.

       Šakninė pintis aptinkama beveik visuose Lietuvos pušynuose. Tačiau jos išplitimas ir daroma žala juose labai priklauso nuo dirvožemio drėgmės ir buvusiosjo naudojimo paskirties praeityje. Pušynuose, kurie auga drėgnuose dirvožemiuose, nepriklausomai nuo dirvožemio naudojimo pobūdžio praeityje, ir pušynuose, augančiuose senuose miško dirvožemiuose, nepnklausomai nuo jų drėgnumo laipsnio, šakninė pintis aptinkama retai, ir čia jos daroma žala nedidelė. Ji labiausiai paplitusi pušynuose, augančiuose sausesnėse (Nš, Na, Nb, Nc augavietėse, kurių dirvožemiai neturi miško dirvožemiams būdingų ypatybių, t.y. keletą ar daugiau metų prieš įveisiant mišką buvo skirti žemės ūkio kultūroms auginti arba kitokioms naudmenoms. Tokiomis sąlygomis augančiuose pušynuose šakninė pintis labai dažnai aptinkama, o jos snkeliama liga daro didelę ekonominę žalą. Ši liga ypač smarkiai išplinta, kai po ugdomųjų kirtimų paliekami nuo grybo pirminės infekcijos neapsaugoti kelmai.

       Radikalių priemonių nuo šios ligos kol kas nėra. Sausesniuose dirvožemiuose, kurie praeityje buvo naudoti žemės ūkio augalams auginti arba dėl kitų priežasčių prarado miško dirvožemiams būdingas savybes, nenaudojant specialių kovos priemonių nuo šakninės pinties, išauginti sveikų aukšto produktyvumo pušynų kol kas neįmanoma. Sanitariniai kirtimai ligos plitimo nesulaiko, todėl yra mažai efektyvūs. Sumaniai juosatlikus, galima tik šiek tiek sumažinti ligos daromus nuostolius.

       Todėl norint sausesniuose ne miško dirvožemiuose (Nš, Na, Nb ir Nc augavietėse) išauginti gero produktyvumo pušynus, būtina taikyti visą kompleksą priemonių – sodinti tik optimalaus tankumo miškus, kad jų nereikėtų retinti ugdomaisiais kirtimais, t.y. pagal šiuo metu siūlomus atsparių želdinių tipus; jeigu būtinai tenka retinti jau esančius tankius želdinius, nukirstų pušų kelmų paviršių reikia aptepti 20 % karbamido tirpalu kuo greičiau (ne vėliau kaip per 3-5 dienas). Karbamido tirpalu kelmai aptepami šepečiu arba šluotele. Karbamido tirpalą patogiausia ruošti 10 1 talpos induose (kibiruose). Dešimtyje litrų vandens ištirpinama 2 kg karbamido. Kelmams aptepti viename hektare (kai ugdoma maždaug 25 % intensyvumu) reikia 40-501 karbamido tirpalo.

       Dėl šakninės pinties smarkiai išretėjusius pušynus, t.y. kai išdžiūvusių bei džiūstančių medžių skaičius artėja prie 30-40 %, reikia kirsti plynai. Plynai iškertamos džiūstančių medžių grupės ir dalis sveikų medžių susidariusių aikštelių pakraščiuose, taip pat ten esantys pavieniai medžiai. Sąlyginai sveiko medyno dalyje kertami tik sausi ir bedžiūstantys medžiai. Priklausomai nuo to, kiek medynas pažeistas, plynai nukirstų medžių plotas gali sudaryti 40-50 % viso medyno ploto. Nukirstų medžių vietoje susidariusiose aikštelėse reikia sodinti tik lapuočius medžius.

       Eglynus apsaugoti nuo šakninės pinties yra dar sunkiau. Šakninė pintis eglynus pažeidžia ne tik įveistus žemės ūkio naudmenose, bet ir augančius senuose miško dirvožemiuose. Į eglių kamienus šakninė pintis įsiskverbia ne tik per šaknis, bet ir per mechanines žaizdas, padarytas šaknies kaklelio aukštyje ir aukščiau. Tankūs spygliuočių želdiniai, kuriuos anksčiau ar vėliau tenka ugdyti, ir įvairaus pobūdžio kiti rinktiniai kirtimai (ypač vasaros laikotarpiu) yra viena iš pačių svarbiausių šakninės pinties masinio išplitimo priežasčių. 34 % vasarą ir 14 % žiemą Lietuvoje nukirstų medžių kelmų dažniausiai apsikrečia šaknine pintimi. Masiškai ši liga išplitusi spygliuočių medynuose ne tik mūsų miškuose, bet ir visame pasaulyje ir yra intensyvaus ūkininkavimo padarinys.