2.6.4. LAPUOČIŲ MEDŽIŲ LIEMENŲ PUVINIAI, SUKELTI PER MECHANINES ŽAIZDAS PLINTANČIŲ GRYBŲ

      Per pastaruosius dešimtmečius elniniai žvėrys Lietuvos miškuose nulaupė labai daug įvairių lapuočių medžių. Labiausiai nukentėjo uosiai ir ąžuolai.

       Uosius elniniai pradėjo laupyti prieš 15-20 metų, kai šie buvo 25-40 metų amžiaus ir 10-16 cm diametro. Pastaraisiais metais jie aplaupo ir labai jaunus uosiukus – 5 metų amžiaus ir 2-3 cm diametro. Per žvėrių padarytas uosių kamienuose žaizdas įsiskverbia labai daug medieną pūdančių grybų. Dažniausiai aptinkami plačiai paplitę ir kitų lapuočių medžių puvinius sukeliantys rauplėtasis vinguris (Daedalea confragosa Fr.), kamščiapintė apdegėlė (Bjerkandera adusta (Willd.ex Fr.) ir taškuotoji kempinė (Phellinus punctatus (Fr.) Pil.).

       Kamščiapintės apdegėlės (Bjerkandera adusta) vaisiakūniai, esant pliusinei oro temperatūrai, gali augti bet kuriuo metų laiku. Jie vienamečiai, pusiau apskritų kepurėlių pavidalo, ploni, priaugę šonu prie substrato, dažniausiai išaugę čerpiškai. Viršutinė vaisiakūnių pusė apaugusi plaukeliais, senesnių plika, balkšva, pilka arba tamsiai ruda. Himenoforas pilkšvas arba juosvas, sudarytas iš apskritų arba kampuotų vamzdelių. Sporos elipsiškos, iš vieno šono šiek tiek suplotos, nusmailėjusiu pagrindu, bespalvės, lygiu paviršiumi, 4,5-5,5x2,5-3 µm dydžio.

       Taškuotosios kempinės (Phellinus punctatus) vaisiakūniai daugiamečiai, dauguma jų būna išsiplėtę arba pailgi, prigludusių pagalvėlių pavidalo, 0,2-2,5 cm storio. Jie pilkšvai rusvi arba tamsiai kaštoniniai su siauru, be vamzdelių kraštu. Himenoforas sudarytas dažniausiai iš įstrižai suaugusių labai smulkių taisyklingų vamzdelių. Sporos bespalvės arba gelsvos, beveik rutuliškos, kiek nusmailėjusiu pagrindu, 6-7x5-7 µm dydžio, su vienu dideliu riebaliniu lašu.

       Rauplėtojo vingurio (Daedalea confragosa) vaisiakūniai vienmečiai, pusiau apskritų, kartais apskritų, nestorų kepurėlių pavidalo, šonais priaugę prie substrato, pavieniai arba čerpiškai po kelis suaugę, 5-12 cm skersmens. Kepurėlių viršus nelygus, su spinduliškomis raukšlėmis, pagrindas smulkiai gumbuotas, balkšvas, balkšvai rusvas, pilkšvai rusvas. Kepurėlių kraštai dažniausiai buki, šviesesni. Himenoforas šviesiai, tamsiai rudas arba ryškios žalvario spalvos, aptrauktas pilkšvomis apnašomis. Sporos cilindriškos, bespalvės, lenktos, tmputį įstrižai nusmailejusiu pagrindu, 6-10x2-3 µm dydžio, su 2-3 riebaliniais lašeliais.

       Be jau minėtų medienos pūdytojų, uosių žaizdose taip pat dažnai išauga miškininkams iki šiol mažiau žinomi gyvų medžių puvinių sukėlėjai. Tai minkštoji urvuotė Antrodia mollis (Fr.) Karst., gurusis rūsiagrybis Coniophora puteana (Fr.) Karst., melsvėjanti baltapintė Tyromyces caesius (Schrad.) ex Fr.) Murr., dvispalvis gleiviasporis Gloeporus dichrous (Fr.) Bres. ir dvispalvis laibadyglis Mycoleptodon dichrous (Pers.) Bourd. et Galz..

       Minkštosios urvuotės (Antrodia mollis) vaisiakūniai išsiplėtę, jauni panašūs į apskritus lopelius, kurie augdami plečiasi ir susilieja įvieną didelį vaisiakūnį, paprastai pakraštyje atsiknoja nuo substrato ir sudaro kepurėles, kurios kartais čerpiškai suauga. Kepurėlių viršus švelniai apšepęs, rečiau beveik vilnotas, vėliau plikas, dažniausiai su netaisyklingomis koncentrinėmis rievėmis, nuo pilkšvai rudo iki juodai rudo. Kepurėlių kraštai smailūs, banguoti, apačioje sterilūs. Himenoforo paviršius aptrauktas balsvomis apnašomis, paliestas ar paspaustas paruduoja. Sporos cilindriškos, truputį lenktos, nusmailėjusiu pagrindu, 8-10x2,5-3,5 µm dydžio.

       Guriojo rūsiagrybio (Coniophoraputeand) vaisiakūniai išsiplėtę jauni nedideli, apskriti, vėliau susilieja ir sudaro platų, minkštą, mėsingą, lengvai nuo substrato atsiskiriantį, šviesiai rudą, rudai violetinį vaisiakunį. Vaisiakūnio paviršius su rudais grūdeliais, jo pakraštys  baltas, purus. Sausas himenoforas plačiais plyšeliais sutrūkinėjęs. Sporos elipsiškos arba kiaušiniškos, rudai arba orchiškai violetinės, 11 - 14x7-9 mikronų dydžio.

       Melsvėjančios baltapintės (Tyromyces caesius) vaisiakūniai nedidelių, pusiau apskritų kepurėlių pavidalo, truputį pailgėjusiu pagrindu, rečiau atsiknoję arba išsiplėtę, pavieniai arba suaugę po kelis, minkšti. Kepurėlių paviršius nelygus, gaumotas, šiek tiek rievėtas, balkšvas, paspaustas mėlynuoja, dažnai ir nepaspaudus matyti melsvas atspalvis, ypač senesnių vaisiakūnių. Kraštai ploni, kiek banguoti. Himenoforo paviršius baltas, vėliau balkšvas arba pilkai melsvas. Sporos cilindriškos, tmputį lenktos, paprastai su dviem riebaliniais lašais galuose, 4-5x1-1,5 mikronų dydžio.

       Dvispalvio gleiviasporio (Gloeoporus dichrous) vaisiakūniai pusiau apskritų kepurėlių pavidalo arba išsiplėtę ir atsiknojusiais nuo substrato kraštais, rečiau perdėm išsiplėtę. Kepurėlės dažniausiai čerpiškai suaugusios, mėsingos arba odiškos. Kepurėlių paviršius apaugęs trumpais plaukeliais arba aksomiškas, vėliau šiurkštus, baltas, gelsvas arba kreminės spalvos, jų kraštai ploni, smailūs. Himenoforo paviršius aptrauktas baltomis apnašomis, rausvai rusvos arba tamsiai purpurinės spalvos. Sporos cilindriškos, lenktos, paprastai su dviem riebaliniais lašais galuose, 3,5-5x1-1,5 mikronų dydžio.

       Dvispalvio laibadyglio (Mycoleptodon dichrous) vaisiakūniai išsiplėtę, su silpnai priaugusiais arba nuo substrato atsiknojusiais kraštais, dažniausiai kepurėlių pavidalo, odiški. Kepurėlių paviršius plaušuotas, gelsvas, rievėtas. Dygliai gana stori, plokščiomis, negiliai įpjautomis viršūnėmis, šviesiai orchinės arba rausvos spalvos. Sporos beveik rutuliškos, dažnai su vienu riebaliniu lašu, 4-6x3,5-4,5 mikronų dydžio.

       Visi žvėrių aplaupyti uosiai būna vienų ar kitų anksčiau minėtų grybų pažeisti, o jų sukeltas puvinys stiebuose išplinta vidutiniškai 8 m ir vienodu intensyvumu vystosi esant tiek užgijusioms, tiek atviroms žaizdoms. Palikdami medyne augti žvėrių aplaupytus bet kurio amžiaus uosius, praktiškai auginame tik malkinę medieną. Tačiau puvinys neplinta žemiau pažeistų medžių šaknies kaklelio. Jeigu ši, kol kas preliminari išvada, vėliau bus patvirtinta išsamesnių tyrimų rezultatais, ruošiant žvėrių aplaupytų uosynų rekonstrukcijos bei atkūrimo projektus, medieną pūdančių grybų infekcinį foną (t.y. pažeistų medžių kelmus) bus galima vertinti kaip neturintį praktinės reikšmės.

       Didžioj i dauguma dabar Lietuvos miškuose augančių 40-45 m. amžiaus ąžuolų prieš 15-20 m. elninių žvėrių buvo aplaupyti. Ąžuolams padarytos žaizdos buvo vidutiniškai 1,28 m ilgio ir 11,5 cm pločio. Vidutinis apnuogintų kamienų paviršiaus plotas sudarė 1500 cm2 ir apie 70 % tų žaizdų buvo padarytos 1-2 m kamieno aukštyje. Per kamienuose padarytas žaizdas įsiskverbusių parazitinių grybų sukeltas medienos puvinys per penkiolika metų vidutiniškai išplito tik 1,4 m ir pažeidė tik dalį centrinės stiebo dalies. Vidutinis žvėrių padarytų žaizdų ilgis ir per jas išplitusio puvinio ilgis buvo beveik vienodo dydžio (puvinio pažeistos medienos ilgis vidutiniškai didesnis tik 12 cm). Žvėrių aplaupytų ąžuolų, stiebuose turinčių atviras žaizdas, puvinio pažeistos medienos vidutinis ilgis siekė 1,68 m, o stiebuose su užgijusiomis žaizdomis –  tik 0,77 m.

       Žvėrių aplaupytų ąžuolų, kaip ir aplaupytų uosių žaizdose dažnai išauga daug tų pačių grybų vaisiakūnių. Ypač dažnai aptinkami guriojo rūsiagrybio (Coniophora puteana) minkštosios urvuotės (Antrodia mollis) vaisiakūniai, iš ąžuolo žaizdų puvinius sukeliančių grybų dar minėtini gauruotoji plutpintė (Stereum hirsutum (Willd.) Fr.) rausvasis žieviagrybis (Corticium roseum Fr.) ir juostuotasis žievenis (Coriolus zonatus (Fr.)Quel.).

       Gauruotosios plutpintės (Stereum hirsutum) vaisiakūniai nuo išsiplėtusių iki kepurėtų arba nuo substrato atsiknojusiais kraštais, šonu prie substrato priaugę, odiški jų paviršius apaugęs tankiais ir šiurkščiais plaukeliais, centras pilkas arba rausvas, pakraščiuose geltonas, su vos ryškiomis koncentriškomis rievėmis. Himenoforas lygus, šviesiai geltonas, ochrinis arba gelsvai pilkas. Sporos cilindriškos, 4-6x2,5-3,5 µm dydžio.

       Juostuotojo žievenio (Coriolus zonatus) vaisiakūniai pusiau apskritų, vėduokliškų ar inkstiškų kepurėlių pavidalo, dažnai su kauburėliu prie pagrindo, kartais nuo substrato atsiknojusiais kraštais arba išsiplėtę, pavieniai ar čerpiškai suaugę po kelis, 2-6 cm skersmens, 0,2-1 cm storio. Kepurėlių kraštai ploni, buki, apačioje sterilūs. Vamzdeliai vienasluoksniai, 1-3 mm ilgio, balkšvi, vėliau ochrinės iki ochriškai rudos spalvos. Sporos cilindriškos, truputį lenktos, įstrižai nusmailėjusiu pagrindu, 5-6x2-3 µm dydžio.

       Rausvojo žieviagrybio (Corticium roseum) vaisiakūniai išsiplėtę, jauni būna nedideli, vėliau susilieja į vieną didelį (iki 10 cm ir daugiau skersmens) vaisiakūnį gelsvai rausvos spalvos, su baltais, lyg apipelijusiais kraštais. Sporos plačiai elipsiškos, bespalvės, 8-24x4-8 µm dydžio.

       Bendra ir pati svarbiausia žvėrių aplaupytuose ąžuoluose sukeltų medienos puvinių ypatybė yra ta, kad nuo infekcijos vietosjie išplintavos kelias dešimtis centimetrų į viršų ir maždaug tiek pat šaknų link. Tad dėl sukelto puvinio nuvertėja tik nedidelė ąžuolo kamieno dalis. Be to, ąžuolo kamiene sukeltas medienos puvinys praktiškai beveik niekada neišplinta į priekelminę kamieno dalį, o kartu ir į šaknis. Nežiūrint to, žvėrių aplaupytuose ąžuolynuose visus elninių žvėrių pažeistus ąžuolus (su užgijusiomis ir su atviromis žaizdomis) reikia vertinti kaip nepilnaverčius (palyginti su tos pačios rūšies nepažeistais medžiais).