|
2.6.4. LAPUOČIŲ MEDŽIŲ LIEMENŲ
PUVINIAI, SUKELTI PER MECHANINES ŽAIZDAS PLINTANČIŲ
GRYBŲ
Per pastaruosius dešimtmečius elniniai žvėrys
Lietuvos miškuose nulaupė labai daug įvairių
lapuočių medžių. Labiausiai nukentėjo
uosiai ir ąžuolai.
Uosius elniniai pradėjo
laupyti prieš 15-20 metų, kai šie buvo 25-40
metų amžiaus ir 10-16 cm diametro. Pastaraisiais metais
jie aplaupo ir labai jaunus uosiukus – 5 metų
amžiaus ir 2-3 cm diametro. Per žvėrių
padarytas uosių kamienuose žaizdas įsiskverbia labai
daug medieną pūdančių grybų.
Dažniausiai aptinkami plačiai paplitę ir kitų
lapuočių medžių puvinius sukeliantys
rauplėtasis vinguris (Daedalea
confragosa Fr.), kamščiapintė
apdegėlė (Bjerkandera adusta (Willd.ex
Fr.) ir taškuotoji kempinė (Phellinus punctatus
(Fr.) Pil.).
Kamščiapintės apdegėlės
(Bjerkandera adusta) vaisiakūniai, esant pliusinei
oro temperatūrai, gali augti bet kuriuo metų laiku. Jie
vienamečiai, pusiau apskritų kepurėlių
pavidalo, ploni, priaugę šonu prie substrato,
dažniausiai išaugę čerpiškai.
Viršutinė vaisiakūnių pusė apaugusi
plaukeliais, senesnių plika, balkšva, pilka arba tamsiai
ruda. Himenoforas pilkšvas arba juosvas, sudarytas iš
apskritų arba kampuotų vamzdelių. Sporos
elipsiškos, iš vieno šono šiek tiek suplotos,
nusmailėjusiu pagrindu, bespalvės, lygiu paviršiumi,
4,5-5,5x2,5-3 µm dydžio.
Taškuotosios
kempinės (Phellinus punctatus)
vaisiakūniai daugiamečiai, dauguma jų būna
išsiplėtę arba pailgi, prigludusių
pagalvėlių pavidalo, 0,2-2,5 cm storio. Jie pilkšvai
rusvi arba tamsiai kaštoniniai su siauru, be vamzdelių
kraštu. Himenoforas sudarytas dažniausiai iš
įstrižai suaugusių labai smulkių
taisyklingų vamzdelių. Sporos bespalvės arba
gelsvos, beveik rutuliškos, kiek nusmailėjusiu pagrindu,
6-7x5-7 µm dydžio, su vienu dideliu riebaliniu
lašu.
Rauplėtojo
vingurio (Daedalea confragosa) vaisiakūniai
vienmečiai, pusiau apskritų, kartais apskritų,
nestorų kepurėlių pavidalo, šonais priaugę
prie substrato, pavieniai arba čerpiškai po kelis
suaugę, 5-12 cm skersmens. Kepurėlių viršus
nelygus, su spinduliškomis raukšlėmis, pagrindas
smulkiai gumbuotas, balkšvas, balkšvai rusvas,
pilkšvai rusvas. Kepurėlių kraštai
dažniausiai buki, šviesesni. Himenoforas šviesiai,
tamsiai rudas arba ryškios žalvario spalvos, aptrauktas
pilkšvomis apnašomis. Sporos cilindriškos,
bespalvės, lenktos, tmputį įstrižai
nusmailejusiu pagrindu, 6-10x2-3 µm dydžio, su 2-3
riebaliniais lašeliais.
Be jau minėtų
medienos pūdytojų, uosių žaizdose taip pat
dažnai išauga miškininkams iki šiol mažiau
žinomi gyvų medžių puvinių
sukėlėjai. Tai minkštoji
urvuotė Antrodia mollis (Fr.) Karst.,
gurusis rūsiagrybis Coniophora
puteana (Fr.) Karst., melsvėjanti
baltapintė Tyromyces caesius (Schrad.) ex
Fr.) Murr., dvispalvis gleiviasporis Gloeporus
dichrous (Fr.) Bres. ir dvispalvis
laibadyglis Mycoleptodon dichrous (Pers.) Bourd.
et Galz..
Minkštosios
urvuotės (Antrodia mollis) vaisiakūniai
išsiplėtę, jauni panašūs į apskritus
lopelius, kurie augdami plečiasi ir susilieja įvieną
didelį vaisiakūnį, paprastai pakraštyje
atsiknoja nuo substrato ir sudaro kepurėles, kurios kartais
čerpiškai suauga. Kepurėlių viršus
švelniai apšepęs, rečiau beveik vilnotas,
vėliau plikas, dažniausiai su netaisyklingomis
koncentrinėmis rievėmis, nuo pilkšvai rudo iki
juodai rudo. Kepurėlių kraštai smailūs,
banguoti, apačioje sterilūs. Himenoforo paviršius
aptrauktas balsvomis apnašomis, paliestas ar paspaustas
paruduoja. Sporos cilindriškos, truputį lenktos,
nusmailėjusiu pagrindu, 8-10x2,5-3,5 µm dydžio.
Guriojo
rūsiagrybio (Coniophoraputeand)
vaisiakūniai išsiplėtę jauni nedideli,
apskriti, vėliau susilieja ir sudaro platų,
minkštą, mėsingą, lengvai nuo substrato
atsiskiriantį, šviesiai rudą, rudai violetinį
vaisiakunį. Vaisiakūnio paviršius su rudais
grūdeliais, jo pakraštys baltas, purus. Sausas
himenoforas plačiais plyšeliais
sutrūkinėjęs. Sporos elipsiškos arba
kiaušiniškos, rudai arba orchiškai violetinės,
11 - 14x7-9 mikronų dydžio.
Melsvėjančios baltapintės
(Tyromyces caesius) vaisiakūniai nedidelių,
pusiau apskritų kepurėlių pavidalo, truputį
pailgėjusiu pagrindu, rečiau atsiknoję arba
išsiplėtę, pavieniai arba suaugę po kelis,
minkšti. Kepurėlių paviršius nelygus, gaumotas,
šiek tiek rievėtas, balkšvas, paspaustas
mėlynuoja, dažnai ir nepaspaudus matyti melsvas
atspalvis, ypač senesnių vaisiakūnių.
Kraštai ploni, kiek banguoti. Himenoforo paviršius
baltas, vėliau balkšvas arba pilkai melsvas. Sporos
cilindriškos, tmputį lenktos, paprastai su dviem
riebaliniais lašais galuose, 4-5x1-1,5 mikronų
dydžio.
Dvispalvio
gleiviasporio (Gloeoporus dichrous)
vaisiakūniai pusiau apskritų kepurėlių pavidalo
arba išsiplėtę ir atsiknojusiais nuo substrato
kraštais, rečiau perdėm išsiplėtę.
Kepurėlės dažniausiai čerpiškai
suaugusios, mėsingos arba odiškos. Kepurėlių
paviršius apaugęs trumpais plaukeliais arba
aksomiškas, vėliau šiurkštus, baltas, gelsvas
arba kreminės spalvos, jų kraštai ploni,
smailūs. Himenoforo paviršius aptrauktas baltomis
apnašomis, rausvai rusvos arba tamsiai purpurinės
spalvos. Sporos cilindriškos, lenktos, paprastai su dviem
riebaliniais lašais galuose, 3,5-5x1-1,5 mikronų
dydžio.
Dvispalvio
laibadyglio (Mycoleptodon dichrous)
vaisiakūniai išsiplėtę, su silpnai priaugusiais
arba nuo substrato atsiknojusiais kraštais, dažniausiai
kepurėlių pavidalo, odiški. Kepurėlių
paviršius plaušuotas, gelsvas, rievėtas. Dygliai
gana stori, plokščiomis, negiliai įpjautomis
viršūnėmis, šviesiai orchinės arba rausvos
spalvos. Sporos beveik rutuliškos, dažnai su vienu
riebaliniu lašu, 4-6x3,5-4,5 mikronų dydžio.
Visi žvėrių
aplaupyti uosiai būna vienų ar kitų anksčiau
minėtų grybų pažeisti, o jų sukeltas
puvinys stiebuose išplinta vidutiniškai 8 m ir vienodu
intensyvumu vystosi esant tiek užgijusioms, tiek atviroms
žaizdoms. Palikdami medyne augti žvėrių
aplaupytus bet kurio amžiaus uosius, praktiškai auginame
tik malkinę medieną. Tačiau puvinys neplinta
žemiau pažeistų medžių šaknies
kaklelio. Jeigu ši, kol kas preliminari išvada,
vėliau bus patvirtinta išsamesnių tyrimų
rezultatais, ruošiant žvėrių aplaupytų
uosynų rekonstrukcijos bei atkūrimo projektus,
medieną pūdančių grybų infekcinį
foną (t.y. pažeistų medžių kelmus) bus
galima vertinti kaip neturintį praktinės
reikšmės.
Didžioj i dauguma dabar
Lietuvos miškuose augančių 40-45 m. amžiaus
ąžuolų prieš 15-20 m. elninių
žvėrių buvo aplaupyti. Ąžuolams padarytos
žaizdos buvo vidutiniškai 1,28 m ilgio ir 11,5 cm
pločio. Vidutinis apnuogintų kamienų paviršiaus
plotas sudarė 1500 cm2 ir apie 70 % tų žaizdų
buvo padarytos 1-2 m kamieno aukštyje. Per kamienuose
padarytas žaizdas įsiskverbusių parazitinių
grybų sukeltas medienos puvinys per penkiolika metų
vidutiniškai išplito tik 1,4 m ir pažeidė tik
dalį centrinės stiebo dalies. Vidutinis
žvėrių padarytų žaizdų ilgis ir per
jas išplitusio puvinio ilgis buvo beveik vienodo dydžio
(puvinio pažeistos medienos ilgis vidutiniškai didesnis
tik 12 cm). Žvėrių aplaupytų
ąžuolų, stiebuose turinčių atviras
žaizdas, puvinio pažeistos medienos vidutinis ilgis
siekė 1,68 m, o stiebuose su užgijusiomis žaizdomis
– tik 0,77 m.
Žvėrių
aplaupytų ąžuolų, kaip ir aplaupytų
uosių žaizdose dažnai išauga daug tų
pačių grybų vaisiakūnių. Ypač
dažnai aptinkami guriojo rūsiagrybio (Coniophora
puteana) minkštosios urvuotės (Antrodia
mollis) vaisiakūniai, iš ąžuolo
žaizdų puvinius sukeliančių grybų dar
minėtini gauruotoji plutpintė
(Stereum hirsutum (Willd.) Fr.) rausvasis
žieviagrybis (Corticium roseum Fr.) ir
juostuotasis žievenis (Coriolus
zonatus (Fr.)Quel.).
Gauruotosios
plutpintės (Stereum hirsutum)
vaisiakūniai nuo išsiplėtusių iki
kepurėtų arba nuo substrato atsiknojusiais kraštais,
šonu prie substrato priaugę, odiški jų
paviršius apaugęs tankiais ir šiurkščiais
plaukeliais, centras pilkas arba rausvas, pakraščiuose
geltonas, su vos ryškiomis koncentriškomis rievėmis.
Himenoforas lygus, šviesiai geltonas, ochrinis arba gelsvai
pilkas. Sporos cilindriškos, 4-6x2,5-3,5 µm
dydžio.
Juostuotojo
žievenio (Coriolus zonatus)
vaisiakūniai pusiau apskritų, vėduokliškų
ar inkstiškų kepurėlių pavidalo, dažnai su
kauburėliu prie pagrindo, kartais nuo substrato atsiknojusiais
kraštais arba išsiplėtę, pavieniai ar
čerpiškai suaugę po kelis, 2-6 cm skersmens, 0,2-1
cm storio. Kepurėlių kraštai ploni, buki,
apačioje sterilūs. Vamzdeliai vienasluoksniai, 1-3 mm
ilgio, balkšvi, vėliau ochrinės iki ochriškai
rudos spalvos. Sporos cilindriškos, truputį lenktos,
įstrižai nusmailėjusiu pagrindu, 5-6x2-3 µm
dydžio.
Rausvojo
žieviagrybio (Corticium roseum)
vaisiakūniai išsiplėtę, jauni būna
nedideli, vėliau susilieja į vieną didelį (iki
10 cm ir daugiau skersmens) vaisiakūnį gelsvai rausvos
spalvos, su baltais, lyg apipelijusiais kraštais. Sporos
plačiai elipsiškos, bespalvės, 8-24x4-8 µm
dydžio.
Bendra ir pati svarbiausia
žvėrių aplaupytuose ąžuoluose sukeltų
medienos puvinių ypatybė yra ta, kad nuo infekcijos
vietosjie išplintavos kelias dešimtis centimetrų
į viršų ir maždaug tiek pat šaknų
link. Tad dėl sukelto puvinio nuvertėja tik nedidelė
ąžuolo kamieno dalis. Be to, ąžuolo kamiene
sukeltas medienos puvinys praktiškai beveik niekada
neišplinta į priekelminę kamieno dalį, o kartu
ir į šaknis. Nežiūrint to,
žvėrių aplaupytuose ąžuolynuose visus
elninių žvėrių pažeistus ąžuolus
(su užgijusiomis ir su atviromis žaizdomis) reikia
vertinti kaip nepilnaverčius (palyginti su tos pačios
rūšies nepažeistais medžiais).
| |