2.6.1. PUŠIES IR EGLĖS STIEBŲ PUVINIAI

       Pušies branduolio margąjį puvinį sukelia pušinė pintis (Phellinus pini (Fr.) Pil.). Pušys apsikrečia per gilias stiebo žaizdas ir nulūžusias šakas. Puvinio sukėlėjo vaisiakūniai daugiamečiai, dažniausiai pusiau apskriti, kanopos pavidalo. Viršutinė pusė vagota, spinduliškai sutrūkinėjusi, tamsi. Himenoforas daugiasluoksnis. Sporos gelsvos, kiaušiniškai elipsiškos, 5-7x4-5 µm dydžio. Pušinė pintis pažeidžia 50-60 metų ir vyresnes pušis. Dabartiniu metu Lietuvoje pušinė pintis dažna tik rezervatiniuose miškuose ir miestų parkuose. Pinties pažeisti medžiai netenka padarinės vertės. Ūkiniuose (IV-tos grupės) miškuose aptinkama retai.

       Eglės centrinės stiebo dalies margasis puvinys, kurį sukelia eglinė pintis (Phellinus chrysoloma (Fr.) Donk; sin. Phellinus pini var. abietis (Karst.) Pil.), yra vis dar palyginti dažna Lietuvos eglynų liga.

       Puvinio sukėlėjo vaisiakūniai daugiausia išsiplėtę ir nuo substrato atsiknojusiais kraštais arba perdėm išsiplėtę, rečiau pusiau apskritų kepurėlių pavidalo. Himenoforo vamzdelių poros labai netaisyklingos, kartais kiek ištįsusios, dažniausiai supleišėjusiais kraštais. Sporos rutuliškos, gelsvos, 4,5-6x3,5-5 µm dydžio. Pinčių vis dar pasitaiko beveik visuose, net ir jaunesnio amžiaus (40-50 metų) eglynuose. Jos vaisiakūniais apaugusius medžius būtina nedelsiant šalinti iš miško, atliekant retinimus ir einamuosius kirtimus.

       Kiti spygliuočių medžių stiebų puvinių sukėlejai (Fomitopsis pinicola (Fr.) Karst. ir Polystictus circinatus var. triqueter Bres.) Lietuvos miškuose ant augančių medžių aptinkami palyginti retai ir didesnės ūkinės žalos nepadaro.