|
2.6.1. PUŠIES IR EGLĖS STIEBŲ PUVINIAI
Pušies branduolio
margąjį puvinį sukelia pušinė pintis
(Phellinus pini (Fr.) Pil.). Pušys apsikrečia
per gilias stiebo žaizdas ir nulūžusias šakas.
Puvinio sukėlėjo vaisiakūniai daugiamečiai,
dažniausiai pusiau apskriti, kanopos pavidalo.
Viršutinė pusė vagota, spinduliškai
sutrūkinėjusi, tamsi. Himenoforas daugiasluoksnis. Sporos
gelsvos, kiaušiniškai elipsiškos, 5-7x4-5 µm
dydžio. Pušinė pintis pažeidžia 50-60
metų ir vyresnes pušis. Dabartiniu metu Lietuvoje
pušinė pintis dažna tik rezervatiniuose
miškuose ir miestų parkuose. Pinties pažeisti
medžiai netenka padarinės vertės. Ūkiniuose
(IV-tos grupės) miškuose aptinkama retai.
Eglės centrinės
stiebo dalies margasis puvinys, kurį sukelia eglinė
pintis (Phellinus chrysoloma (Fr.) Donk; sin.
Phellinus pini var. abietis (Karst.) Pil.), yra
vis dar palyginti dažna Lietuvos eglynų liga.
Puvinio sukėlėjo
vaisiakūniai daugiausia išsiplėtę ir nuo
substrato atsiknojusiais kraštais arba perdėm
išsiplėtę, rečiau pusiau apskritų
kepurėlių pavidalo. Himenoforo vamzdelių poros labai
netaisyklingos, kartais kiek ištįsusios, dažniausiai
supleišėjusiais kraštais. Sporos rutuliškos,
gelsvos, 4,5-6x3,5-5 µm dydžio. Pinčių vis dar
pasitaiko beveik visuose, net ir jaunesnio amžiaus (40-50
metų) eglynuose. Jos vaisiakūniais apaugusius
medžius būtina nedelsiant šalinti iš
miško, atliekant retinimus ir einamuosius kirtimus.
Kiti spygliuočių
medžių stiebų puvinių sukėlejai
(Fomitopsis pinicola (Fr.) Karst. ir Polystictus
circinatus var. triqueter Bres.) Lietuvos
miškuose ant augančių medžių aptinkami
palyginti retai ir didesnės ūkinės žalos
nepadaro.
| |