2.5. MEDIENOS PUVINIO NESUKELIANČIOS STIEBŲ IR ŠAKŲ LIGOS

       Pušų ūgliasukį sukelia rūdinis grybas Melampsora pinitorqua Rostr., plintantis per augalus tarpininkus – drebules ir baltąsias tuopas. Gegužės antroje pusėje-birželio pradžioje ant 2-3 metų pušaičių daigynuose ir vyresniojo amžiaus pušų miško kultūrose atsiranda iki 2 cm ilgio ir iki 3 mm pločio iškilios dėmės – ecidės, o išbyrėjus iš jų sporoms, lieka tamsios sakingos žaizdelės. Jų vietoje ūgliai bei stiebeliai nulinksta ir net nudžiūva. Nulinkę ūgliai toliau augdami dažniausiai atgauna vertikalią padėtį, tačiau kartais įgauna šiai ligai būdingą S raidės formą. Sumažėja pažeistų pušaičių prieaugis, atsiranda daugiaviršūniškumas, kartais ydų stiebo viduje. Liga masiškai išplinta po šiltų ir lietingų pavasario orų. Ūgliasukis labiausiai sužaloja pušaites (kartais visiškai sunaikina), augančias kaimynystėje su drebulės atžalomis.
       Cheminėmis priemonėmis apsaugoti nuo drebulės lapuose išaugusių bazidėsporių didelius miško želdinių plotus labai brangu. Daug pigiau ir patogiau yra išnaikinti drebulės atžalas kirtavietėse. Jas naikinti patogiausia cheminėmis priemonėmis – apipurškiant arboricidais. Purškimą reikia baigti iki rugpjūčio mėn. pradžios – kol dar būna nenukritę lapai - pagrindiniai infekcijos židiniai. Ten, kur drebulės atžalos nesunaikintos jaunus pušų želdinius galima apsaugoti pavasarį (apie gegužės mėn. vidurį), apipurškiant 0,5-1 % bordo skysčio tirpalu arba kitokiais fungicidais (600-8001/ha).

       Spygliuočių ūglių vėžio sukėlėjas – tas pats grybas, kuris sukelia pušies sėjinukų vėžį. Nuo jo sukeltos ligos prieš du dešimtmečius Kalsnavos (Latvija) miškų tyrimo stotyje žuvo beveik visi dvimečiai-trimečiai pušies daigai. Vyresniojo amžiaus pušų šakučių, šakų bei stiebų žievė infekcijų vietose apmiršta, parausta ir įdumba. Stambesnėse šakose bei stiebuose atsiveria žaizdos. Jaunos šakutės kartu su spygliais bei pumpurais nudžiūva. Ypač intensyviai šakos džiūsta apatinėje lajos dalyje. Ant nudžiūvusių sėjinukų pumpurų bei ūglių, taip pat ir ant nudžiūvusių vyresniojo amžiaus medžių tų pačių organų išauga rutuliški juodos spalvos kūneliai. Tai nelytinės grybo stadijos – Brunchorstia pinea piknidės. Jos būna iki 2 mm skersmens. Piknosporos bespalvės, pjautuvo pavidalo, 16-32x2-3,5 µm dydžio su 2-5 pertvarėlėmis. Aukšlių stadija Lietuvoje kol kas nepastebėta. Apoteciai juodai rudos spalvos, 1-2 mm skersmens. Aukšliai 95-110x7,5-10 µm, o aukšliasporės – 15-24x4-4,8 µm dydžio.
       Panašūs ligos požymiai pasirodo ir ant kitų ligos pažeistų spygliuočių medžių: eglių, maumedžių, sibirinių ir kitokių pušų. Pažeistuose medynuose reikia nedelsiant atlikti sanitarinius bei rinktinius kirtimus, pagamintą medieną skubiai išvežti iš miško, o kirtimo liekanas sudeginti.

       Sakligė dažnai vadinama pušų liemens ir šakų rūdimis, arba vėžiu. Ligą sukelia du rūdiniai grybai: Peridermium pini Kleb. ir Cronartium flaccidum Wint. Yra žinoma, kad pirmasis apkrečia kitas pušis tiesiogiai, o antrasis - per žolinius augalus tarpininkus (bijūnus, kregždūnes, glindes, verbenas ir kt). Iš pažeistų pušų stiebų bei šakų žievės plyšių gegužės mėn. pabaigoje – birželio mėn. pradžioje iškyla 3-5 mm aukščio oranžinės pūslelės arba susidaro sakais aptekėjusios vėžiškos žaizdelės. Pažeistų šakų ir viršūnių spygliai ima gelsti, o ligai kartojantis keletą metų, nudžiūva ir visas medis. Jei medynuose ligos pažeistų medžių yra iki 10 %, juos visus reikia iškirsti sanitariniais kirtimais iš karto, o kai jų daugiau – per kelis kartus. Pirmiausia reikia iškirsti medžius, pažeistus žemiau lajos, paskui – medžius su didesnėmis žaizdomis apatinėje lajos dalyje.

       Veimutrūdę sukelia grybas Cronartium ribicola Dietr. Ecidės vystosi ant veimutinės bei kitų penkiaspyglių pušų, o uredosporų ir teleutosporų – ant juodųjų serbentų, rečiau agrastų lapų. Lietuvoje šia liga serga įvairaus amžiaus veimutinės pušys, augančios medelynuose, dekoratyviniuose želdiniuose ir miške. Pažeisti jauni (3-5 metų) augalai paprastai nudžiūva, o vyresniojo amžiaus veimutinės pušys akivaizdžiai skursta dėl liemens žievėje bei paviršinėje medienoje kasmet besiplečiančių žaizdų. Pirminiai ligos požymiai – stiebų bei šakų pažeistose vietose gegužės-birželio mėn. pro plyšusią žievę iškilusios 5-10 mm diametro, 1-2 mm ilgio gelsvai oranžinės pūslelės. Išjų išbyra 22-28x18-20 µm dydžio apvalios bei šiek tiek kampuotos ecidėsporės, kuriomis apsikrečia serbentų bei agrastų lapai. Tik dėl masinio veimutrūdės išplitimo žlugo perspektyvos platesniu mastu Lietuvoje auginti veimutinę pušį ne tik miške, bet ir dekoratyviniuose želdiniuose.

       Eglių fomopsiozę sukelia grybas Phomopsis picea Zer. Eglės šia liga Lietuvoje pradėjo sirgti apie 1979 metus. Fomopsiozė paprastai pažeidžia blogai augančių jaunų eglaičių šakas ir stiebus, o vyresniojo amžiaus medžių - tik apatinės lajos dalies šakas. Deja, 1997 m. pavasarį nuo fomopsiozės nudžiūvo daug iki tol ir gerai augusių 25-30 m. amžiaus eglių Kauno, Kėdainių, Raseinių bei kituose Vidurio Lietuvos miškuose. Nudžiūvusių augalų viršūnių bei šakų žieveje eilėmis išauga juodos spalvos ligos sukėlėjo piknidžiai, o juose – dvejopos piknosporos. Vienos iš jų būna siūliškos, išsilanksčiusios, 18-24x1,5 µm, o kitos – elipsiškos 5-9x1,8-2,3 µm dydžio.
       Konkrečių duomenų apie šios ligos išplitimą Lietuvoje yra labai nedaug. Fomopsioze sergančios eglės labai primena egles, pažeistas kitų grybų -Tryblidiopsis pinastri (Pers.: Fr.) Karst. ir net Brunchorstia pinea (Karst.) Hohn [lytinėje stadijoje Grammeniella abietina (Lagerb.) Morelet.]. Plika akimi sunku atskirti ir ligos sukėlėjų veisimosi organus. Todėl visą turimą informaciją apie minėtų grybų sukeltas ligas kol kas reikia vertinti labai atsargiai. Kol šio pobūdžio ligos dar per daug neišplitusios, dėl jų nudžiūvusias egles reikia nedelsiant nukirsti ir sudeginti.

       Maumedžių vėžį sukelia grybas Dasyscypha willkommii Hart. Jis pirmiausia pasirodo ant nudžiūvusių žemutinių šakų. Vėliau grybiena pereina ant gyvų šakų ar kamieno ir sukelia vėžinio pobūdžio žaizdas, dėl kurių augalai blogiau auga ir gali nudžiūti. Ligos apimtose vietose žievė patamsėja, įdumba, ir atsiveria rumbuotos žaizdos. Iš žaizdų gausiai sunkiasi sakai, o negyvos žievės paviršiuje išauga oranžinės spalvos 2-4 mm skersmens dubenėlio pavidalo vaisiakūniai. Tai grybo apoteciai. Jie būna apšepę baltais plaukeliais, virš pažeistos žievės paviršiaus turi labai trumpą kotelį. Įdubęs apotecių paviršius išklotas cilindriškais aukšliais su 8 bespalvėmis, vienaląstėmis sporomis. Aukšlių dydis 90-100x8-10 µm, aukšliasporių – 16-27x6-8 µm. Be apotecių, dar būna ir nelytinės stadijos vaisiakūnių (balsvai gelsvų, smeigtuko galvutės dydžio piknidžių), užpildytų smulkiomis, vienaląstėmis, bespalvėmis sporomis. Liga dažniau plinta labai tankiose ir maumedžiui netinkamose augavietėse įveistuose želdiniuose. Norint šios ligos išvengti, reikia veisti atsparias šiai ligai maumedžių rūšis ir tik ten, kur joms augti yra tinkamos augavietės sąlygos.
       Sibiriniai maumedžiai nuo vėžio nesugeba apsiginti Lietuvoje augdami ir tinkamose jiems augti augavietėse. Lietuvos sąlygomis atspariausi vėžiui yra europiniai maumedžiai. Tačiau ir jų atsparumas vėžio ligai yra glaudžiai susijęs su šios medžių rūšies provenencijomis ir jų geografine kilme. Pagal atsparumą maumedžio vėžiui Europoje augantys europiniai maumedžiai daugumos autorių yra rikiuojami tokia tvarka: atspariausi yra kilę iš Lenkijos, mažiau atsparūs - iš Karpatų ir Sudetų kalnų, o neatspariausi - Alpių kalnų maumedžių palikuonys.

       Guobų marą sukelia grybas Ceratocystis ulmi (Buism.) Moreau. Nuo jo masiškai džiūsta guobiniai: kalninė guoba, vinkšna, paprastasis ir kamštinis skirpstai. Pirmieji ligos simptomai pasirodo ant lapų: šie staiga ima vysti, susisuka, tačiau kurį laiką dar būna žali. Lapams nuvytus, džiūsta ir jaunos šakutės, o vėliau ir stambios šakos. Nudžiūvusių šakučių skersiniame pjūvyje matyti rudi taškučiai (galintys susilieti į ištisinį žiedą), išsidėstę periferinėje arba ir kitose rievėse.
       Po nudžiūvusių medžių bei šakų žieve pavasarį išauga tarpusavyje susipynusių konidijakočių kuokšteliai – koremijai, kurių paviršiuje susiformuoja atsiknojusi nuo pažeistos medienos paviršiaus gelsvai ruda, apie 0,35 mm skersmens galvutė su iki 1 mm ilgio juodu arba rudu koteliu. Galvutės paviršiuje susiformuoja bespalvės, kiaušiniškos, vienaląstės, rečiau dviląstės, 3x17µm dydžio konidijos. Lytinės stadijos vaisiakūniai – periteciai. Jie juodi, iki 0,1 mm skersmens. Išauga ant medienos nenulupta žieve: rąstų, kelmų bei šakų. Aukšliasporės vienaląstės, bespalvės, šiek tiek lenktos, 5-6x 1,5 µm dydžio.
       Efektyviausia kovos priemonė – sanitariniai kirtimai. Jų metu būtina kirsti ne tik nudžiūvusius, bet ir pažeistus medžius, nulupti pagamintų asortimentų bei nukirstų medžių kelmų žievę, o visas kitas kirtimo atliekas sudeginti.

       Liepų tirostromozęsukelia grybas Thyrostroma compactum Sacc. Apsikrečiama per lapų pumpurus ir žaizdas. Grybas pažeidžia lapus, pumpurus jaunas šakutes, rečiau šakas ir stiebus. Kitais metais pumpurams brinkstant, žievė prie jų apmiršta, pajuosta, vėliau nusilupa. Pažeistose vietose atsiveria žaizdelės. Nudžiūvusių šakučių žievė būna gausiai nuklota tamsiomis, iki 1 mm diametro plokščiomis pagalvėlėmis (stromomis). Jų paviršiuje išauga konidijakočiai su tamsiai rudomis daugialąstėmis (su keturiomis skersinėmis bei viena išilgine pertvarėlėmis), 50-55x 15-16 µm dydžio konidijomis.
       Ligai atspariausios yra didžialapės ir grakščiosios liepos. Rekomenduojama kasmet šalinti ir deginti pažeistų medžių nudžiūvusias šakas, ypač 1-2 metų ūglius. Liepų atsparumą tirostromozei galima padidinti tręšiant. Tręšiama azoto, fosforo ir kalio trąšomis, skiriant po 40,60 ir 40 gramų veikliosios medžiagos vienam medeliui, taip pat kas treji metai apipurškiant lajas 0,6 % mangano arba 0,05 % cinko sulfato tirpalais. Purškiama tris kartus: 2-je, 3-je gegužės ir 1 -je birželio dekadoje.

       Ąžuolų šakų bei ūglių ligos. Lietuvoje labiau paplitusios ir didesnę ūkinę žalą daro trys ąžuolų ūglių bei šakų ligas. Tai ąžuolo klitriozė [sukėlėjas Clitris quercina (Pers.) Rehm.], ąžuolo vuileminiozė (sukėlėjas Vuilleminia comedens Maize) ir ąžuolo fuzikozė (sukėlėjas Fusicoccum quercus Oud.).

       Ąžuolo klitriozės (Clitris quercina) pažeistų šakų bei stiebų žievė iš pradžių įgauna rausvai rudą atspalvį. Vėliau žievėje pasirodo juodos lenktos linijos ir apvalios 0,5-0,6 mm diametro piknidės. Jose būna daug smulkių cilindro pavidalo konidijų. Pažeista žievė apmiršta ir įgauna šviesiai rudą spalvą. Ji labai skiriasi nuo sveikos žievės, ypač tada, kai atsiranda skersinių plyšių. Šakos paprastai nudžiūva vasarą. Kitais metais nudžiūvusių šakų žievės plyšiuose išauga rudai pilkos spalvos 0,5-2 cm ilgio bei 1-1,5 mm pločio apotecių tipo vaisiakūniai. Aukšliasporės siūliškos, 80-90x 1-1,5 (xm dydžio, dažnai sutrūkinėjančios į cilindrinius narelius. Nudžiūvusių šakų kamienoje ir periferinėje medienoje atsiranda tamsios, tinklelio pavidalo linijos bei baltos spalvos puvinys. Po kurio laiko sergančios šakos netenka žievės ir lengvai nulūžta.

       Ąžuolo vuileminiozės (Vuilleminia comedens) paveiktos nudžiūvusios šakos, dažniausiai apatineje pusėje, lopais netenka epidermio. Jo vietoje pasirodo baltos spalvos puvinys, ir išauga plonos plėvelės pavidalo gelsvos, pilkšvos ar baltos spalvos vaisiakūniai. Bazidėsporės bespalvės, 17-21x6-9 ųm dydžio, cilindro formos, tiesios arba šiek tiek lenktos.

       Ąžuolo fuzikozę (Fusicoccum quercus) Lietuvoje pirmą kartą aprašė doc. L. Žuklys. Ant sergančių jaunų ąžuoliukų liemenų ar šakučių ligos paliestose vietose pasikeičia žievės spalva – ji tampa rausvai ruda. Kai nudžiūvusi žievė apjuosia visą ąžuoliukų liemenį ar šakutę, nudžiūva visa aukščiau esanti medelio dalis. Kadangi ligos pažeistose vietose žievė lieka įdubusi, atrodo, lyg augalas būtų užsmaugtas. Iš po įdubusios bei parudavusios žievės eilėmis prasikala tamsiai rudos spalvos, pagalvėlės formos, maždaug 2 mm dydžio ligos sukėlėjo vaisiakūniai, kuriuose subręsta cilindriškos, galuose nusmailėjusios, 10-15x3,5-4,5 µm dydžio sporos.

       Pagrindinis kovos būdas nuo anksčiau minėtų ligų – profilaktinės priemonės. Reikia laiku pašalinti silpnai augančius medžius ir nudžiūvusias šakas. Prieš želdiniams sulapojant naudinga juos apipurkšti 2 % bordo skysčiu.
       Kol kas neturime konkrečių duomenų apie kitas kaimyninėse valstybėse plačiai aptinkamas ąžuolų ūglių bei šakų ligas. Grybas Naemospora croceola Wint. sukelia ąžuolo stiebų bei šakų džiūvimą iki 25 metų amžiaus medynuose, augančiuose maisto medžiagų neturtinguose dirvožemiuose. Grybas Nummularia bulliardii Tub. taip pat dažnai aptinkamas palyginti jaunuose ir blogai augančiuose medynuose. Užkarpatėje pastarasis grybas labai plačiai paplitęs ir ant bukų stiebo bei šakų.

       Didžiausią rūpestį Europos miškininkams kelia ąžuolų liga, kurią sukelia grybas Ceratocystis roboris Georg. et Teod. (konidijų stadijoje – Graphium roboris Schw.). Išoriniai ligos požymiai esti labai panašūs į guobinių maro požymius. Pažeistų medžių lapai parausta, pagelsta, nudžiūva ir nukrinta. Kai kada nudžiūvę lapai lieka kaboti ant medžių ir nepakeitę spalvos. Pažeista medžių laja tampa ažūrinė, joje atsiranda daug sausų šakų, formuojasi sausaviršūniškumas. Mūsų ąžuolynų dabartinės sanitarinės būklės pablogėjimą tikriausiai galima sieti su anksčiau minėtų grybų paplitimu.

       Beržų šaknų ir stiebų ligos.  Labiausiai paplitę ligų sukėlėjai – grybai Libertella betulina Desm. ir Cryptospora betulae Tul. [sin. Vinterella betulae (Tul. et C Tul.) Kunze]. Jų vaisiakūnius ant nudžiūvusių ir apsilpusių beržų 1996 m. Ignalinos miškų urėdijos Adutiškio girininkijos ir kituose miškuose aptiko Z. Milišauskas. Ant plonųjų šakų (iki 1 cm storio) parazitavo Libertella betulina, o ant storesnių šakų – Cryptospora betule.
       Grybo Libertella betulina pažeistų šakučių žievėje, dažniausiai lenticelių vietose, susidaro kauburėliai, praplyštantys skersai. Kauburėlių paviršius gali būti padengtas gelsvai rausva želatinos konsistencijos, vėliau sukietėjančia sporų mase, išsiveržiančia iš žieveje esančios rutuliškos stromos. Sporos bespalvės, siūliškos, lenktos, 20-28x1,5 µm dydžio.
       Grybo Cryptospora betulae pažeistų šakų žievėje pro plyšelį matyti juoda stromos viršūnėlė. Stroma – 1-3 mm skersmens, joje būna 8-14 peritecių. Aukšliai buožiški, 80-160x13-15 µm dydžio. Aukšliasporės bespalvės, cilindriškos, lenktos, 33-44x3,5-4 µm dydžio.
       Lietuvoje šie grybai dažniausiai vystosi ant nudžiūvusių bei nukritusių beržo šakų. Beržams nusilpus, minėtieji grybai tampa parazitiniai, todėl reikia atidžiai stebėti beržynų sanitarinės būklės pokyčius ir nedelsiant šalinti bei sunaikinti nudžiūvusius bei džiūstančius medžius.

       Tuopų citosporozės sukėlėjas – grybas Valsa sordida Nits. Konidinė stadija – Cytospora chrysosperma (Pers.) Fr. Grybas pažeidžia įvairaus amžiaus medžius. Palaipsniui džiūsta šakos, viršūnės, medžiai ir medynai. Ant pažeistų medžių aiškiai matyti išilgai stiebo išsidriekusios nekrozinio pobūdžio žaizdos. Pažeistoje žievėje iškyla 0,5-1 mm skersmens kauburėliai. Jų viršūnėlės pilkšvos. Kauburėliai sudaryti iš daugializdžių piknidžių, kuriose susiformuoja cilindriškos, bespalvės, 4-6x1,5 µm dydžio piknosporos. Piknosporų masė būna rausva. Prieš žiemą aplink buvusį piknidį susidaro 4-8 rutuliški periteciai. Aukšliai buožiški, 40-50x8-12 µm dydžio. Aukšliasporės bespalvės, cilindriškos, šiek tiek lenktos, 6,5-12,5x 1,5-2,5 µm dydžio.
       Liga plinta per šalčio ar ledo krušos padarytas bei įvairias kitokias mechanines žaizdas. Ukrainoje, prieš dauginant tuopas gyvašakėmis, sodinamoji medžiaga yra apdorojama 0,3-0,5 % fungicido tigamo skiediniu. Dėl šios ir kitų panašų tuopų ligų paplitimo Lietuvoje, veisti daugiau tuopų želdinių nerekomenduojama.