|
2.5. MEDIENOS PUVINIO NESUKELIANČIOS STIEBŲ IR
ŠAKŲ LIGOS
Pušų
ūgliasukį sukelia rūdinis grybas
Melampsora pinitorqua Rostr., plintantis per augalus
tarpininkus – drebules ir baltąsias tuopas.
Gegužės antroje pusėje-birželio pradžioje
ant 2-3 metų pušaičių daigynuose ir vyresniojo
amžiaus pušų miško kultūrose atsiranda iki
2 cm ilgio ir iki 3 mm pločio iškilios dėmės
– ecidės, o išbyrėjus iš jų sporoms,
lieka tamsios sakingos žaizdelės. Jų vietoje
ūgliai bei stiebeliai nulinksta ir net nudžiūva.
Nulinkę ūgliai toliau augdami dažniausiai atgauna
vertikalią padėtį, tačiau kartais įgauna
šiai ligai būdingą S raidės formą.
Sumažėja pažeistų pušaičių
prieaugis, atsiranda daugiaviršūniškumas, kartais
ydų stiebo viduje. Liga masiškai išplinta po
šiltų ir lietingų pavasario orų.
Ūgliasukis labiausiai sužaloja pušaites (kartais
visiškai sunaikina), augančias kaimynystėje su
drebulės atžalomis.
Cheminėmis
priemonėmis apsaugoti nuo drebulės lapuose
išaugusių bazidėsporių didelius miško
želdinių plotus labai brangu. Daug pigiau ir patogiau yra
išnaikinti drebulės atžalas kirtavietėse. Jas
naikinti patogiausia cheminėmis priemonėmis –
apipurškiant arboricidais. Purškimą reikia baigti
iki rugpjūčio mėn. pradžios – kol dar
būna nenukritę lapai - pagrindiniai infekcijos
židiniai. Ten, kur drebulės atžalos nesunaikintos
jaunus pušų želdinius galima apsaugoti pavasarį
(apie gegužės mėn. vidurį), apipurškiant
0,5-1 % bordo skysčio tirpalu arba kitokiais fungicidais
(600-8001/ha).
Spygliuočių
ūglių vėžio sukėlėjas
– tas pats grybas, kuris sukelia pušies
sėjinukų vėžį. Nuo jo sukeltos ligos
prieš du dešimtmečius Kalsnavos (Latvija)
miškų tyrimo stotyje žuvo beveik visi
dvimečiai-trimečiai pušies daigai. Vyresniojo
amžiaus pušų šakučių, šakų
bei stiebų žievė infekcijų vietose
apmiršta, parausta ir įdumba. Stambesnėse
šakose bei stiebuose atsiveria žaizdos. Jaunos
šakutės kartu su spygliais bei pumpurais
nudžiūva. Ypač intensyviai šakos
džiūsta apatinėje lajos dalyje. Ant
nudžiūvusių sėjinukų pumpurų bei
ūglių, taip pat ir ant nudžiūvusių
vyresniojo amžiaus medžių tų pačių
organų išauga rutuliški juodos spalvos
kūneliai. Tai nelytinės grybo stadijos –
Brunchorstia pinea piknidės. Jos būna iki 2 mm
skersmens. Piknosporos bespalvės, pjautuvo pavidalo,
16-32x2-3,5 µm dydžio su 2-5 pertvarėlėmis.
Aukšlių stadija Lietuvoje kol kas nepastebėta.
Apoteciai juodai rudos spalvos, 1-2 mm skersmens. Aukšliai
95-110x7,5-10 µm, o aukšliasporės –
15-24x4-4,8 µm dydžio.
Panašūs ligos
požymiai pasirodo ir ant kitų ligos pažeistų
spygliuočių medžių: eglių,
maumedžių, sibirinių ir kitokių pušų.
Pažeistuose medynuose reikia nedelsiant atlikti sanitarinius
bei rinktinius kirtimus, pagamintą medieną skubiai
išvežti iš miško, o kirtimo liekanas
sudeginti.
Sakligė
dažnai vadinama pušų liemens ir šakų
rūdimis, arba vėžiu. Ligą sukelia du
rūdiniai grybai: Peridermium pini Kleb. ir
Cronartium flaccidum Wint. Yra žinoma, kad pirmasis
apkrečia kitas pušis tiesiogiai, o antrasis - per
žolinius augalus tarpininkus (bijūnus,
kregždūnes, glindes, verbenas ir kt). Iš
pažeistų pušų stiebų bei šakų
žievės plyšių gegužės mėn.
pabaigoje – birželio mėn. pradžioje
iškyla 3-5 mm aukščio oranžinės
pūslelės arba susidaro sakais aptekėjusios
vėžiškos žaizdelės. Pažeistų
šakų ir viršūnių spygliai ima gelsti, o
ligai kartojantis keletą metų, nudžiūva ir
visas medis. Jei medynuose ligos pažeistų
medžių yra iki 10 %, juos visus reikia iškirsti
sanitariniais kirtimais iš karto, o kai jų daugiau
– per kelis kartus. Pirmiausia reikia iškirsti
medžius, pažeistus žemiau lajos, paskui –
medžius su didesnėmis žaizdomis apatinėje lajos
dalyje.
Veimutrūdę sukelia grybas Cronartium
ribicola Dietr. Ecidės vystosi ant veimutinės bei
kitų penkiaspyglių pušų, o uredosporų ir
teleutosporų – ant juodųjų serbentų,
rečiau agrastų lapų. Lietuvoje šia liga serga
įvairaus amžiaus veimutinės pušys,
augančios medelynuose, dekoratyviniuose želdiniuose ir
miške. Pažeisti jauni (3-5 metų) augalai paprastai
nudžiūva, o vyresniojo amžiaus veimutinės
pušys akivaizdžiai skursta dėl liemens
žievėje bei paviršinėje medienoje kasmet
besiplečiančių žaizdų. Pirminiai ligos
požymiai – stiebų bei šakų
pažeistose vietose gegužės-birželio mėn.
pro plyšusią žievę iškilusios 5-10 mm
diametro, 1-2 mm ilgio gelsvai oranžinės
pūslelės. Išjų išbyra 22-28x18-20 µm
dydžio apvalios bei šiek tiek kampuotos
ecidėsporės, kuriomis apsikrečia serbentų bei
agrastų lapai. Tik dėl masinio veimutrūdės
išplitimo žlugo perspektyvos platesniu mastu Lietuvoje
auginti veimutinę pušį ne tik miške, bet ir
dekoratyviniuose želdiniuose.
Eglių
fomopsiozę sukelia grybas Phomopsis picea
Zer. Eglės šia liga Lietuvoje pradėjo sirgti apie
1979 metus. Fomopsiozė paprastai pažeidžia blogai
augančių jaunų eglaičių šakas ir
stiebus, o vyresniojo amžiaus medžių - tik
apatinės lajos dalies šakas. Deja, 1997 m. pavasarį
nuo fomopsiozės nudžiūvo daug iki tol ir gerai
augusių 25-30 m. amžiaus eglių Kauno,
Kėdainių, Raseinių bei kituose Vidurio Lietuvos
miškuose. Nudžiūvusių augalų
viršūnių bei šakų žieveje
eilėmis išauga juodos spalvos ligos sukėlėjo
piknidžiai, o juose – dvejopos piknosporos. Vienos
iš jų būna siūliškos,
išsilanksčiusios, 18-24x1,5 µm, o kitos –
elipsiškos 5-9x1,8-2,3 µm dydžio.
Konkrečių
duomenų apie šios ligos išplitimą Lietuvoje yra
labai nedaug. Fomopsioze sergančios eglės labai primena
egles, pažeistas kitų grybų -Tryblidiopsis pinastri
(Pers.: Fr.) Karst. ir net Brunchorstia pinea (Karst.) Hohn
[lytinėje stadijoje Grammeniella abietina (Lagerb.) Morelet.].
Plika akimi sunku atskirti ir ligos sukėlėjų
veisimosi organus. Todėl visą turimą
informaciją apie minėtų grybų sukeltas ligas
kol kas reikia vertinti labai atsargiai. Kol šio
pobūdžio ligos dar per daug neišplitusios, dėl
jų nudžiūvusias egles reikia nedelsiant nukirsti ir
sudeginti.
Maumedžių
vėžį sukelia grybas Dasyscypha
willkommii Hart. Jis pirmiausia pasirodo ant
nudžiūvusių žemutinių šakų.
Vėliau grybiena pereina ant gyvų šakų ar
kamieno ir sukelia vėžinio pobūdžio
žaizdas, dėl kurių augalai blogiau auga ir gali
nudžiūti. Ligos apimtose vietose žievė
patamsėja, įdumba, ir atsiveria rumbuotos žaizdos.
Iš žaizdų gausiai sunkiasi sakai, o negyvos
žievės paviršiuje išauga oranžinės
spalvos 2-4 mm skersmens dubenėlio pavidalo vaisiakūniai.
Tai grybo apoteciai. Jie būna apšepę baltais
plaukeliais, virš pažeistos žievės
paviršiaus turi labai trumpą kotelį.
Įdubęs apotecių paviršius išklotas
cilindriškais aukšliais su 8 bespalvėmis,
vienaląstėmis sporomis. Aukšlių dydis
90-100x8-10 µm, aukšliasporių – 16-27x6-8
µm. Be apotecių, dar būna ir nelytinės stadijos
vaisiakūnių (balsvai gelsvų, smeigtuko galvutės
dydžio piknidžių), užpildytų smulkiomis,
vienaląstėmis, bespalvėmis sporomis. Liga
dažniau plinta labai tankiose ir maumedžiui netinkamose
augavietėse įveistuose želdiniuose. Norint šios
ligos išvengti, reikia veisti atsparias šiai ligai
maumedžių rūšis ir tik ten, kur joms augti yra
tinkamos augavietės sąlygos.
Sibiriniai maumedžiai nuo
vėžio nesugeba apsiginti Lietuvoje augdami ir tinkamose
jiems augti augavietėse. Lietuvos sąlygomis atspariausi
vėžiui yra europiniai maumedžiai. Tačiau ir
jų atsparumas vėžio ligai yra glaudžiai
susijęs su šios medžių rūšies
provenencijomis ir jų geografine kilme. Pagal atsparumą
maumedžio vėžiui Europoje augantys europiniai
maumedžiai daugumos autorių yra rikiuojami tokia tvarka:
atspariausi yra kilę iš Lenkijos, mažiau
atsparūs - iš Karpatų ir Sudetų kalnų, o
neatspariausi - Alpių kalnų maumedžių
palikuonys.
Guobų
marą sukelia grybas Ceratocystis ulmi
(Buism.) Moreau. Nuo jo masiškai džiūsta guobiniai:
kalninė guoba, vinkšna, paprastasis ir kamštinis
skirpstai. Pirmieji ligos simptomai pasirodo ant lapų:
šie staiga ima vysti, susisuka, tačiau kurį
laiką dar būna žali. Lapams nuvytus,
džiūsta ir jaunos šakutės, o vėliau ir
stambios šakos. Nudžiūvusių
šakučių skersiniame pjūvyje matyti rudi
taškučiai (galintys susilieti į ištisinį
žiedą), išsidėstę periferinėje arba
ir kitose rievėse.
Po nudžiūvusių
medžių bei šakų žieve pavasarį
išauga tarpusavyje susipynusių konidijakočių
kuokšteliai – koremijai, kurių paviršiuje
susiformuoja atsiknojusi nuo pažeistos medienos
paviršiaus gelsvai ruda, apie 0,35 mm skersmens galvutė
su iki 1 mm ilgio juodu arba rudu koteliu. Galvutės
paviršiuje susiformuoja bespalvės,
kiaušiniškos, vienaląstės, rečiau
dviląstės, 3x17µm dydžio konidijos.
Lytinės stadijos vaisiakūniai – periteciai. Jie
juodi, iki 0,1 mm skersmens. Išauga ant medienos nenulupta
žieve: rąstų, kelmų bei šakų.
Aukšliasporės vienaląstės, bespalvės,
šiek tiek lenktos, 5-6x 1,5 µm dydžio.
Efektyviausia kovos
priemonė – sanitariniai kirtimai. Jų metu
būtina kirsti ne tik nudžiūvusius, bet ir
pažeistus medžius, nulupti pagamintų
asortimentų bei nukirstų medžių kelmų
žievę, o visas kitas kirtimo atliekas sudeginti.
Liepų
tirostromozęsukelia grybas Thyrostroma
compactum Sacc. Apsikrečiama per lapų pumpurus ir
žaizdas. Grybas pažeidžia lapus, pumpurus jaunas
šakutes, rečiau šakas ir stiebus. Kitais metais
pumpurams brinkstant, žievė prie jų apmiršta,
pajuosta, vėliau nusilupa. Pažeistose vietose atsiveria
žaizdelės. Nudžiūvusių
šakučių žievė būna gausiai nuklota
tamsiomis, iki 1 mm diametro plokščiomis
pagalvėlėmis (stromomis). Jų paviršiuje
išauga konidijakočiai su tamsiai rudomis
daugialąstėmis (su keturiomis skersinėmis bei viena
išilgine pertvarėlėmis), 50-55x 15-16 µm
dydžio konidijomis.
Ligai atspariausios yra
didžialapės ir grakščiosios liepos.
Rekomenduojama kasmet šalinti ir deginti pažeistų
medžių nudžiūvusias šakas, ypač 1-2
metų ūglius. Liepų atsparumą tirostromozei
galima padidinti tręšiant. Tręšiama azoto,
fosforo ir kalio trąšomis, skiriant po 40,60 ir 40
gramų veikliosios medžiagos vienam medeliui, taip pat kas
treji metai apipurškiant lajas 0,6 % mangano arba 0,05 % cinko
sulfato tirpalais. Purškiama tris kartus: 2-je, 3-je
gegužės ir 1 -je birželio dekadoje.
Ąžuolų
šakų bei ūglių ligos. Lietuvoje labiau
paplitusios ir didesnę ūkinę žalą daro
trys ąžuolų ūglių bei šakų
ligas. Tai ąžuolo klitriozė [sukėlėjas
Clitris quercina (Pers.) Rehm.], ąžuolo
vuileminiozė (sukėlėjas Vuilleminia
comedens Maize) ir ąžuolo fuzikozė
(sukėlėjas Fusicoccum quercus Oud.).
Ąžuolo
klitriozės (Clitris quercina)
pažeistų šakų bei stiebų žievė
iš pradžių įgauna rausvai rudą
atspalvį. Vėliau žievėje pasirodo juodos
lenktos linijos ir apvalios 0,5-0,6 mm diametro piknidės. Jose
būna daug smulkių cilindro pavidalo konidijų.
Pažeista žievė apmiršta ir įgauna
šviesiai rudą spalvą. Ji labai skiriasi nuo sveikos
žievės, ypač tada, kai atsiranda skersinių
plyšių. Šakos paprastai nudžiūva
vasarą. Kitais metais nudžiūvusių
šakų žievės plyšiuose išauga rudai
pilkos spalvos 0,5-2 cm ilgio bei 1-1,5 mm pločio
apotecių tipo vaisiakūniai. Aukšliasporės
siūliškos, 80-90x 1-1,5 (xm dydžio, dažnai
sutrūkinėjančios į cilindrinius narelius.
Nudžiūvusių šakų kamienoje ir
periferinėje medienoje atsiranda tamsios, tinklelio pavidalo
linijos bei baltos spalvos puvinys. Po kurio laiko sergančios
šakos netenka žievės ir lengvai
nulūžta.
Ąžuolo
vuileminiozės (Vuilleminia comedens)
paveiktos nudžiūvusios šakos, dažniausiai
apatineje pusėje, lopais netenka epidermio. Jo vietoje
pasirodo baltos spalvos puvinys, ir išauga plonos
plėvelės pavidalo gelsvos, pilkšvos ar baltos
spalvos vaisiakūniai. Bazidėsporės bespalvės,
17-21x6-9 ųm dydžio, cilindro formos, tiesios arba
šiek tiek lenktos.
Ąžuolo
fuzikozę (Fusicoccum quercus) Lietuvoje
pirmą kartą aprašė doc. L. Žuklys. Ant
sergančių jaunų ąžuoliukų
liemenų ar šakučių ligos paliestose vietose
pasikeičia žievės spalva – ji tampa rausvai
ruda. Kai nudžiūvusi žievė apjuosia visą
ąžuoliukų liemenį ar šakutę,
nudžiūva visa aukščiau esanti medelio dalis.
Kadangi ligos pažeistose vietose žievė lieka
įdubusi, atrodo, lyg augalas būtų užsmaugtas.
Iš po įdubusios bei parudavusios žievės
eilėmis prasikala tamsiai rudos spalvos, pagalvėlės
formos, maždaug 2 mm dydžio ligos sukėlėjo
vaisiakūniai, kuriuose subręsta cilindriškos,
galuose nusmailėjusios, 10-15x3,5-4,5 µm dydžio
sporos.
Pagrindinis kovos būdas
nuo anksčiau minėtų ligų –
profilaktinės priemonės. Reikia laiku pašalinti
silpnai augančius medžius ir nudžiūvusias
šakas. Prieš želdiniams sulapojant naudinga juos
apipurkšti 2 % bordo skysčiu.
Kol kas neturime
konkrečių duomenų apie kitas kaimyninėse
valstybėse plačiai aptinkamas ąžuolų
ūglių bei šakų ligas. Grybas Naemospora
croceola Wint. sukelia ąžuolo stiebų bei
šakų džiūvimą iki 25 metų
amžiaus medynuose, augančiuose maisto medžiagų
neturtinguose dirvožemiuose. Grybas Nummularia
bulliardii Tub. taip pat dažnai aptinkamas palyginti jaunuose
ir blogai augančiuose medynuose. Užkarpatėje
pastarasis grybas labai plačiai paplitęs ir ant bukų
stiebo bei šakų.
Didžiausią
rūpestį Europos miškininkams kelia
ąžuolų liga, kurią sukelia grybas
Ceratocystis roboris Georg. et Teod. (konidijų
stadijoje – Graphium roboris Schw.). Išoriniai
ligos požymiai esti labai panašūs į
guobinių maro požymius. Pažeistų
medžių lapai parausta, pagelsta, nudžiūva ir
nukrinta. Kai kada nudžiūvę lapai lieka kaboti ant
medžių ir nepakeitę spalvos. Pažeista
medžių laja tampa ažūrinė, joje atsiranda
daug sausų šakų, formuojasi
sausaviršūniškumas. Mūsų
ąžuolynų dabartinės sanitarinės
būklės pablogėjimą tikriausiai galima sieti su
anksčiau minėtų grybų paplitimu.
Beržų
šaknų ir stiebų ligos. Labiausiai
paplitę ligų sukėlėjai – grybai
Libertella betulina Desm. ir Cryptospora betulae
Tul. [sin. Vinterella betulae (Tul. et C Tul.) Kunze].
Jų vaisiakūnius ant nudžiūvusių ir
apsilpusių beržų 1996 m. Ignalinos miškų
urėdijos Adutiškio girininkijos ir kituose miškuose
aptiko Z. Milišauskas. Ant plonųjų šakų
(iki 1 cm storio) parazitavo Libertella betulina, o ant
storesnių šakų – Cryptospora
betule.
Grybo Libertella
betulina pažeistų šakučių
žievėje, dažniausiai lenticelių vietose,
susidaro kauburėliai, praplyštantys skersai.
Kauburėlių paviršius gali būti padengtas
gelsvai rausva želatinos konsistencijos, vėliau
sukietėjančia sporų mase,
išsiveržiančia iš žieveje esančios
rutuliškos stromos. Sporos bespalvės,
siūliškos, lenktos, 20-28x1,5 µm dydžio.
Grybo Cryptospora
betulae pažeistų šakų žievėje
pro plyšelį matyti juoda stromos
viršūnėlė. Stroma – 1-3 mm skersmens,
joje būna 8-14 peritecių. Aukšliai
buožiški, 80-160x13-15 µm dydžio.
Aukšliasporės bespalvės, cilindriškos, lenktos,
33-44x3,5-4 µm dydžio.
Lietuvoje šie grybai
dažniausiai vystosi ant nudžiūvusių bei
nukritusių beržo šakų. Beržams nusilpus,
minėtieji grybai tampa parazitiniai, todėl reikia
atidžiai stebėti beržynų sanitarinės
būklės pokyčius ir nedelsiant šalinti bei
sunaikinti nudžiūvusius bei džiūstančius
medžius.
Tuopų
citosporozės sukėlėjas – grybas
Valsa sordida Nits. Konidinė stadija –
Cytospora chrysosperma (Pers.) Fr. Grybas
pažeidžia įvairaus amžiaus medžius.
Palaipsniui džiūsta šakos, viršūnės,
medžiai ir medynai. Ant pažeistų medžių
aiškiai matyti išilgai stiebo išsidriekusios
nekrozinio pobūdžio žaizdos. Pažeistoje
žievėje iškyla 0,5-1 mm skersmens kauburėliai.
Jų viršūnėlės pilkšvos.
Kauburėliai sudaryti iš daugializdžių
piknidžių, kuriose susiformuoja cilindriškos,
bespalvės, 4-6x1,5 µm dydžio piknosporos.
Piknosporų masė būna rausva. Prieš
žiemą aplink buvusį piknidį susidaro 4-8
rutuliški periteciai. Aukšliai buožiški,
40-50x8-12 µm dydžio. Aukšliasporės
bespalvės, cilindriškos, šiek tiek lenktos,
6,5-12,5x 1,5-2,5 µm dydžio.
Liga plinta per
šalčio ar ledo krušos padarytas bei įvairias
kitokias mechanines žaizdas. Ukrainoje, prieš dauginant
tuopas gyvašakėmis, sodinamoji medžiaga yra
apdorojama 0,3-0,5 % fungicido tigamo skiediniu. Dėl šios
ir kitų panašų tuopų ligų paplitimo
Lietuvoje, veisti daugiau tuopų želdinių
nerekomenduojama.
| |