|
2.4.1. SPYGLIAKRITĖS
Pušų
paprastoji spygliakritė yra jaunų (l-4 metų
amžiaus) pušaičių liga. Pirmuosius ligos
požymius galima pastebėti jau iš rudens:
paraudonuoja spygliai. Kitų metų pavasarį ir
vasarą ant tokių spyglių dažnai (bet ne
visuomet) rudose neryškiais kontūrais dėmėse
atsiranda juodų, truputį iškilių 0,1-0,2 mm
ilgio brūkšnelių.
Ligos pažeisti spygliai
paruduoja, nudžiūva ir per anksti nukrinta. Rudenį
ant nukritusių spyglių taip pat atsiranda juodų,
pailgų, iškilių, blizgančių 0,5-2,0 mm
ilgio kūnelių. Tai ligos sukėlėjo – grybo
Lophodermium seditiosum Mint., Stal., Mill. lytinės
stadijos vaisiakūniai. Juose išauga ir subręsta
aukšliasporės, kuriomis grybas išplinta ant
naujų augalų. Aukšliai buožiški,
bespalviai, 126-184x 11-14 µm dydžio.
Aukšliasporės siūliškos, 90-115 µm ilgio
ir 3 µm pločio. Lietuvos sąlygomis intensyviausia
grybo sporuliacija prasideda liepos mėn. pradžioje ir
tęsiasi iki vėlyvo rudens.
Infekcijai plisti ypač
palankios sąlygos lietingomis vasaromis. Tokios vasaros, kai
ištisus du mėnesius (visą liepą ir
rugpjūtį) nelyja, Lietuvoje pasitaiko retai. Todėl
mūsų sąlygomis paprastųjų pušų
pasėlius praktiškai reikia purkšti kasmet.
Sėjinukus siūloma
apipurkšti 0,25 % fundazolo arba benlato suspensijomis.
Pirmą kartą-liepos mėn. II-III dekadoje; antrą-
po 2-3 savaičių.
Antramečius sejinukus
pirmą kartą reikia apipurkšti gegužės
mėn. viduryje ir iki rugsėjo mėn. dar 4-5
kartus.
Maumedžių
spygliakritę sukelia grybas Meria laricis
Vuill. Tai pavojinga liga, pažeidžianti įvairaus
amžiaus (iki 20-30 m.) maumedžių spyglius, bet
daugiausia nukenčia antramečiai daigai. Pavasarį ant
spyglių viršūnėlių pasirodo raudonai rudos
dėmės, kurios susilieja, užimdamos net
trečdalį spyglio ir įgauna raudonai rudą
spalvą. Parudavę spygliai per anksti nukrinta, ir ant
jų išauga ligos sukėlejo vaisiakūniai. Jie
labai smulkūs, panašūs į smėlio
grūdelius. Juose išauga konidijakočiai ir konidijos.
Konidijakočiai netaisyklingai išsilankstę,
rečiau tiesūs, bespalviai. Konidijos taip pat
bespalvės, cilindriškos, per vidurį lengvai
įsmaugtos (suplonėjusios), apvaliais galais, su dviem
riebalinio pobūdžio taškais, 2-3x6-8 µm
dydžio.
Liga plinta visą
vegetacįjos periodą, nuolat pažeisdama naujai
išaugusius spyglius. Spygliuose grybas žiemoja ir anksti
pavasarį konidijomis apkrečia naujus spyglius. Apsaugos
priemonės: pasėlius apipurkšti 0,4 % fundazolo arba
0,3 % benlato suspensijomis. Pirmamečius sėjinukus reikia
apipurkšti 1-2 kartus liepos mėn., o antramečius ir
vyresnius – 4-5 kartus gegužės-liepos mėn. kas
10-15 dienų.
Eglių
spygliakritę sukelia grybas Lirula
macrospora (Hart.) Dark.(sin. Lophodermium
macrosporum (Hart.) Rehm.]. Lietuvoje plačiai paplitusi
ant užstelbtų eglaičių spyglių neugdytuose
eglės-lapuočių jaunuolynuose. Vasaros
pradžioje, o kartais tik rudenį jaunų (10-40 m.
amžiaus) eglaičių antramečiai spygliai pradeda
ruduoti, sudžiūsta, bet nekrinta. Liepos mėn.
Apatinėje jų pusėje pasirodo pailgi juodi,
iškilūs brūkšneliai (po 1 -3 kiekvienoje gyslos
pusėje). Šiai ligai būdinga tai, kad pažeisti
spygliai nenukrinta ir stipriau laikosi ūgliuose negu
gyvieji.
Dabar šia liga Lietuvoje
dažnai serga ir sidabrinių formų dygiosios
eglės, augančios įvairiuose dekoratyviniuose
želdiniuose. Dažniausiai pažeidžiami
žemutinių lajos šakų ir spygliai. Spygliams
pradejus ruduoti, ant jų pasirodo ligos sukėlejo
vaisiakūniai – apoteciai. Jie elipsiškai pailgos
formos, juodi, blizgantys, 2-3 mm ilgio ir apie 0,5 mm pločio.
Aukšliai 80-100x 15-20 µm, sporos 75x 1,5 µm
dydžio.
Šiuo metu Lietuvos
miškuose bei dekoratyviniuose želdiniuose išplito
dar dvi eglės spyglių ligos, iš kurių
vieną sukelia grybas Rhizosphaera kalkhoffii Bubak, o
antrą -grybas Lophodermium piceae (Fuckel) Hohn.
Šių dviejų grybų pažeistų eglių
požymiai labai panašūs. Iš toli panašiai
atrodo eglės, sergančios ir grybo Lirula
macrospora sukelta liga. Šiek tiek daugiau skiriasi tik
dygiosios eglės sidabrinės formos spygliai, pažeisti
grybo Rhizosphaera kalkhoffii (jie paprastai įgauna
savitą violetinį atspalvį), nuo spyglių,
pažeistų grybo Lirula macrospora, kurie beveik
visada išlieka tik rudi.
Apsaugos priemonės:
miške laiku šviesinti eglių jaunuolynus;
dygiųjų eglių sidabrinės formos želdinius
rugsėjo-spalio mėn. 2-3 kartus apipurkšti 1-2 %
bordo skysčiu arba 0,25 % fundazolo bei 0,3 % benlato
suspensijomis.
Pocūgių
škotiškosios spygliakritės
sukėlėjas – Rhabdocline pseudotsugae Syd.
Pirmą kartą Lietuvoje aptikta 1959 m. Alytaus
miškų urėdijos medelyne. Dabar ji paplitusi visur,
ne tik dekoratyviniuose želdiniuose, bet ir miške.
Sergančios pocūgės kiekvienų metų
gegužės-birželio mėnesiais netenka
praėjusiais metais išaugusių spyglių, ant
kurių pirmieji ligos požymiai atsiranda dar iš
rudens. Rudenį spygliuose pasirodo šviesiai žalsvo,
vėliau paraustančio, violetinio atspalvio
dėmelių. Tokių dėmelių gausiau būna
apatinėje spyglių pusėje. Kitų metų
pavasarį dėmelės dar labiau
išryškėja, šiek tiek padidėja ir gali
susilieti.
Spygliai dažnai būna
dėmėti toje patvietoje abiejose spyglio pusėse.
Pažeistose vietose po spyglio epidermiu pavasarį
formuojasi ligos sukėlėjo vaisiakūniai –
apoteciai. Jie pailgi, 0,5-0,8x1-20 mm dydžio,
išsidėstę abiejose vidurinės gyslos
pusėse. Bręsdami apoteciai praplėšiajuos
dengiantį epidermį. Tada jų paviršiuje susidaro
buožės pavidalo, 115-125x17-21 µm dydžio
aukšliai. Aukšliuose būna po 8 aukšliaspores.
Jos suapvalintais galais, kol jaunos, –
vienaląstės, bespalvės, o visiškai subrendusios
būna dviląstės, ties pertvarėle šiek tiek
įsmaugtos, šiek tiek rusvesne viena ląstele.
Subrendusiomis aukšliasporėmis apsikrečia jauni,
ką tik išaugę pocūgių spygliai.
Ant nukritusių
spyglių, išbyrėjus aukšliasporėms,
abiejose vidurinės gyslos pusėse išauga pilkšvi
konidijakočių bei konidijų telkiniai.Konidijos
vienaląstės, bespalvės, tiesios arba šiek tiek
lenktos, 6-11 x2-4 µm dydžio. Jomis taip pat
apsikrečia jauni pocūgių spygliai.
Pažeistos
pocūgės ne tik prastai auga, bet dažnai ir
nudžiūva. Apsaugos priemonės: profilaktiniai
purškimai 0,25 % fundazolo arba 0,3 % benlato suspensijomis
augant naujiems spygliams.
| |
