2.1.2. NEPALANKIŲ METEOROLOGINIŲ SĄLYGŲ SUKELIAMOS MEDŽIŲ IR KRŪMŲ LIGOS

       Blogo augalų augimo priežastis gali būti šviesos trūkumas, nepalanki temperatūra bei oro drėgmė ir vėjo įtaka. Mūsų šalyje oro sąlygomis augalai daugiau nukenčia nuo žemos temperatūros arba staigių temperatūros svyravimų pavasarį nei nuo karščio vasarą.

       Iš vietinės miško augalijos skaudžiausiai nukenčia paprastosios eglės (daugiau ar mažiau nušąla spygliai, pumpurai, ūgliai). Įvairiose vietose iššąla pavieniai medžiai ar net atskiros jų grupės. Daugiausiai šaltis egles pažeidžia šlapių, šaltų, uždarų slėnių augavietėse, o jautriausios šalčiams yra 1 ir II amžiaus klasės eglės.

       Prasidėjus vėlyvosioms pavasario šalnoms, dažnai nušąla ne tik egzotinių, bet ir vietinių medžių vos tik išleisti ūgliai. Ankstyvosios rudens šalnos labai pavojingos nesuspėjusiems sumedėti ūgliams bei nesubrendusiems pumpurams.

       Nepalankios augalams mažasniegės ir besniegės žiemos. Ypač tokios, kurių metu dar tebesant įšalusiai žemei oro temperatūra pakyla aukščiau nulio. Susidarius tokiai situacijai, saulėtomis dienomis augalų antžeminėje dalyje prasideda vegetaciniai procesai, o jų šaknys, dar būdamos visiškos ramybės būklės, nepajėgia aprūpinti augalų reikalingu vandens kiekiu. Tokia situacija labai pavojinga spygliuočiams medžiams bei krūmams. Dėl šios priežasties spygliai pradeda gelsti, įgauna rausvai rudą spalvą, nuvysta ir nudžiūva.

       Sunkesniuose, drėgmės pertekusiuose dirvožemiuose sėjinukai bei sodinukai dažnai nukenčia nuo taip vadinamo jų iškilnojimo. Taip atsitinka dažniausiai pavasarį, kai ant neįšalusios dirvos paviršiaus susidariusi ledo pluta, keldama sėjinukus bei sodinukus į viršų, nutraukia jų dar įšalusiame sluoksnyje tebesančias šaknis. Šio proceso metu sėjinukai bei sodinukai praranda daug smulkiausių šaknelių. Ledo plutai ištirpus ir dirvos paviršiniam sluoksniui nusėdant į pirmykštę padėtį, iškelti augalai dažnai pakimba dirvos paviršiuje ir nudžiūva.

       Spygliuočių medžių daigų šaknies kaklelio nudegimus sukelia tiesioginiai saulės spinduliai, įkaitindami dirvožemio paviršių iki +50 °C ir daugiau. Ant kaitros pažeistų daigų ties žemės paviršiumi paprastai susidaro įsmauga. Daigų stiebeliai iš pietų pusės pabąla, nuvirsta dažniausiai viršūnėmis pietų kryptimi ir nudžiūva. Šviežiai pažeistų daigelių šaknis kurį laiką lieka sveika, tvirtai sukibusi su dirvožemiu ir stipriau traukiama nutrūksta. Kovoti su šaknies kaklelio nudegimu nesunku. Karštomis vasaromis pasėlius reikia pavėsinti skydais ir dirvožemio paviršių mulčiuoti šviesiomis pjuvenomis. Esant labai aukštai oro temperatūrai, staigiai sumažėjus santykinei oro drėgmei, medžiai ir krūmai vysta labai greitai ir gali staiga žūti vos per keletą valandų.

       Vėjas sukelia vėjavartas bei vėjalaužas. Vėjavartai mažiausiai atsparios eglės ir kitų rūšių medžiai, pažeisti šakninės pinties, paprastojo kelmučio bei kitokių šaknų ligų. Nuo vėjalaužų dažniausiai nukenčia medžiai, pažeisti liemenų puvinių bei vėžinio pobūdžio žaizdų. Dėl medžių lajose susikaupusio gausaus sniego nulūžta ne tik šakos, bet ir viršūnės. Tokios snieglaužos labai dažnos ne laiku bei prastai išugdytuose pušų ir eglių jaunuolynuose. Lapuočių medžių jaunuolynai dažniau nukenčia nuo ledlaužų. Ledlaužų pasekmės – ne tik nulaužtos medžių viršūnės bei atskiros šakos, bet ir daugybė vertikalią padėtį praradusių stiebų. Pastaruoju metu Lietuvos miškuose ledlaužis tapo dažnu reiškiniu, pažeidžiančiu jaunesnio amžiaus beržynus ir pušynus.

       Nepalankių oro sąlygų sukeliamų ligų grupei priklauso medžiai, sužaloti žaibo, žiemospirgiai (lapuočių liemenys, suskilę nuo šalčio poveikio) ir ledo kruša. Šių aplinkos veiksnių sukeltų patologinių reiškinių pasitaiko palyginti retai, o ir praktinių priemonių nuo jų apsisaugoti kol kas nėra.