|
2.1.2. NEPALANKIŲ METEOROLOGINIŲ SĄLYGŲ
SUKELIAMOS MEDŽIŲ IR KRŪMŲ LIGOS
Blogo augalų augimo
priežastis gali būti šviesos trūkumas,
nepalanki temperatūra bei oro drėgmė ir vėjo
įtaka. Mūsų šalyje oro sąlygomis augalai
daugiau nukenčia nuo žemos temperatūros arba
staigių temperatūros svyravimų pavasarį nei nuo
karščio vasarą.
Iš vietinės
miško augalijos skaudžiausiai nukenčia paprastosios
eglės (daugiau ar mažiau nušąla spygliai,
pumpurai, ūgliai). Įvairiose vietose
iššąla pavieniai medžiai ar net atskiros
jų grupės. Daugiausiai šaltis egles
pažeidžia šlapių, šaltų,
uždarų slėnių augavietėse, o jautriausios
šalčiams yra 1 ir II amžiaus klasės
eglės.
Prasidėjus
vėlyvosioms pavasario šalnoms, dažnai
nušąla ne tik egzotinių, bet ir vietinių
medžių vos tik išleisti ūgliai. Ankstyvosios
rudens šalnos labai pavojingos nesuspėjusiems
sumedėti ūgliams bei nesubrendusiems pumpurams.
Nepalankios augalams
mažasniegės ir besniegės žiemos. Ypač
tokios, kurių metu dar tebesant įšalusiai žemei
oro temperatūra pakyla aukščiau nulio. Susidarius
tokiai situacijai, saulėtomis dienomis augalų
antžeminėje dalyje prasideda vegetaciniai procesai, o
jų šaknys, dar būdamos visiškos ramybės
būklės, nepajėgia aprūpinti augalų
reikalingu vandens kiekiu. Tokia situacija labai pavojinga
spygliuočiams medžiams bei krūmams. Dėl
šios priežasties spygliai pradeda gelsti, įgauna
rausvai rudą spalvą, nuvysta ir nudžiūva.
Sunkesniuose,
drėgmės pertekusiuose dirvožemiuose sėjinukai
bei sodinukai dažnai nukenčia nuo taip vadinamo jų
iškilnojimo. Taip atsitinka dažniausiai pavasarį,
kai ant neįšalusios dirvos paviršiaus susidariusi
ledo pluta, keldama sėjinukus bei sodinukus į
viršų, nutraukia jų dar įšalusiame
sluoksnyje tebesančias šaknis. Šio proceso metu
sėjinukai bei sodinukai praranda daug smulkiausių
šaknelių. Ledo plutai ištirpus ir dirvos
paviršiniam sluoksniui nusėdant į
pirmykštę padėtį, iškelti augalai
dažnai pakimba dirvos paviršiuje ir
nudžiūva.
Spygliuočių
medžių daigų šaknies kaklelio nudegimus sukelia
tiesioginiai saulės spinduliai, įkaitindami
dirvožemio paviršių iki +50 °C ir daugiau. Ant
kaitros pažeistų daigų ties žemės
paviršiumi paprastai susidaro įsmauga. Daigų
stiebeliai iš pietų pusės pabąla, nuvirsta
dažniausiai viršūnėmis pietų kryptimi ir
nudžiūva. Šviežiai pažeistų
daigelių šaknis kurį laiką lieka sveika,
tvirtai sukibusi su dirvožemiu ir stipriau traukiama
nutrūksta. Kovoti su šaknies kaklelio nudegimu nesunku.
Karštomis vasaromis pasėlius reikia pavėsinti
skydais ir dirvožemio paviršių mulčiuoti
šviesiomis pjuvenomis. Esant labai aukštai oro
temperatūrai, staigiai sumažėjus santykinei oro
drėgmei, medžiai ir krūmai vysta labai greitai ir
gali staiga žūti vos per keletą valandų.
Vėjas sukelia
vėjavartas bei vėjalaužas. Vėjavartai
mažiausiai atsparios eglės ir kitų
rūšių medžiai, pažeisti šakninės
pinties, paprastojo kelmučio bei kitokių šaknų
ligų. Nuo vėjalaužų dažniausiai
nukenčia medžiai, pažeisti liemenų puvinių
bei vėžinio pobūdžio žaizdų. Dėl
medžių lajose susikaupusio gausaus sniego
nulūžta ne tik šakos, bet ir
viršūnės. Tokios snieglaužos labai dažnos
ne laiku bei prastai išugdytuose pušų ir eglių
jaunuolynuose. Lapuočių medžių jaunuolynai
dažniau nukenčia nuo ledlaužų.
Ledlaužų pasekmės – ne tik nulaužtos
medžių viršūnės bei atskiros šakos,
bet ir daugybė vertikalią padėtį
praradusių stiebų. Pastaruoju metu Lietuvos miškuose
ledlaužis tapo dažnu reiškiniu,
pažeidžiančiu jaunesnio amžiaus beržynus
ir pušynus.
Nepalankių oro
sąlygų sukeliamų ligų grupei priklauso
medžiai, sužaloti žaibo, žiemospirgiai
(lapuočių liemenys, suskilę nuo šalčio
poveikio) ir ledo kruša. Šių aplinkos veiksnių
sukeltų patologinių reiškinių pasitaiko
palyginti retai, o ir praktinių priemonių nuo jų
apsisaugoti kol kas nėra.
| |