2.1.1. NEPALANKIŲ DIRVOŽEMIO SĄLYGŲ SUKELIAMOS MEDŽIŲ IR KRŪMŲ LIGOS

       Tai ligos, kurios plinta, kai dirvožemyje būna per daug arba per mažai drėgmės ir kai augalams trūksta arba būna per daug vienokių ar kitokių maisto elementų. Dėl drėgmės trūkumo arba pertekliaus dirvožemyje augalai pradeda vysti ir gali net nudžiūti. Dirvožemyje trūkstant drėgmės, augalų lapų kraštai paruduoja ir pradeda džiūti, arba juose atsiranda didelės nekrozinės dėmės. Kai sausra tęsiasi ilgesnį laiką, lapai bei spygliai pradeda kristi ir augalai ima džiūti.

       Maisto medžiagų trūkumo arba pertekliaus sukeliami patologiniai reiškiniai būna labai įvairūs. Trūkstant azoto, augalai auga lėtai, jų lapai ir spygliai šviesiai žali dėl sumažėjusio chlorofilo kiekio (chlorozė). Kartais lapų pakraščiai riečiasi žemyn. Laiku nepatręšus, lapai įgauna geltoną, oranžinę ar raudoną spalvą, anksti krinta. Pirmamečių pušų sėjinukų spygliai išauga trumpi, su raudonomis viršūnėlėmis. Didelė NO₂ koncentracija sukelia medžių augimo sulėtėjimą ir produktyvumo mažėjimą. Gali pasitaikyti nespecifinė chlorozė, po to – priešlaikinis lapų nukritimas.

       Trūkstant fosforo, sulėtėja spyglių ir šaknų augimas. Lapai susmulkėja, susiaurėja, tampa tamsiai žali, geltonuoja iš pakraščių, apmirdami įgauna žaliai rudą arba juosvą atspalvį. Dėl susikaupusių antocianų lapai ir spygliai dažnai tampa raudoni ar violetiniai. Ypač ryškiomis spalvomis nusidažo stiebeliai, lapkočiai ir lapų gyslos. Pirmamečių pušų sėjinukų spyglių galiukai purpuriniai. Fosforo trūkumas susilpnina pušaičių atsparumą šalčiui.

       Trūkstant kalio, sulėtėja medžių ir krūmų augimas. Lapai tamsiai žali su melsvu atspalviu, pakraščiai užsiriečia žemyn, gelsta, raudonuoja ar ruduoja, įgydami bronzinį atspalvį. Nudžiūvę lapai ilgai kybo ant šakų. Pušų sėjinukų viršūnės tampa ryškiai geltonos. Eglių spygliai parausta ir per žiemą nukrinta. Kalio trūkumo požymių atsiranda vasaros viduryje. Dėl kalio trūkumo nespėja sumedėti jaunų medelių ūgliai, ypač sėjinukų bei pikirantų, kurie nepadengti sniego dangos dažnai apšąla šaltomis žiemomis.

       Esant nepakankamam kalcio kiekiui, pirmiausia nukenčia augalų šaknys. Tik ką susiformavę jauni lapai susisuka juoduoja, apmiršta. Stiebai žūva nuo viršūnės. Ūgliai trumpi, pumpurai smulkūs.

       Magnio trūkumo būdingu požymiu laikomas lapų margumas, panašus į virusinės mozaikos ligą: gyslos žalios, tarp jų esantis minkštimas gelsvas. Po kiek laiko pažeisti minkštimo ruoželiai apmiršta, lapų kraštai užsiriečia į viršų. Spygliai gelsta nuo viršūnėlių.

       Seni stipriai pažeisti lapai ir spygliai nukrinta. Jei magnio truksta ilgesnį laiką, jauni spygliai pradeda gelsti kitą pavasarį, apmiršta viršūninė lajos dalis. Rudenį ir pavasarį pušaitės išsiskiria ryškiai geltonais paskutinių metų spygliais viršutinėje lajos dalyje.

       Trūkstant sieros, pagelsta jaunų lapų gyslelės. Vėliau atsiranda rudų apmirusių audinių dėmių. Sieros dioksido poveikiui ypač jautrūs spygliuočiai. Ant pušies spyglių išryškėja nekrotinės juostos, spyglių galiukų parudavimai. Eglės, ypač jų dekoratyviosios formos (pvz., dygioji eglė) labai jautrios sieros dioksido poveikiui. Jų spygliai ruduoja ir krenta. Pakankamai jautrus sieros dioksido poveikiui yra amerikinis uosis. Tinkamiausias laikas sieros dioksido poveikiui tirti – augalų vegetacijos pradžia. Vėliau augalai tampa atsparesni šiam poveikiui. Medžių lapija sieros dioksido poveikyje labai išretėja, lajos tampa peršviečiamos.

       Geležis yra būtinas elementas chlorofilui augaluose susidaryti.Kai trūksta geležies, jauni lapai ir spygliai tampa blyškiai geltoni ar beveik balti. Ilgai negaudamas geležies, augalas nebeauga, jo lapai paruduoja, apmiršta.

       Trūkstant mangano, augalai nebeauga, ant jų lapų atsiranda geltonų dėmių, tačiau net smulkiausios gyslelės lieka žalios. Lapai lyg apdengti žaliu tinkleliu, pakraščiai užsiriečia.

       Esant cinko trūkumui, ūgliai esti trumpi, lapai ir spygliai smulkūs, stori, išbalę. Chlorozė pažeidžia ne tik lapų minkštimą, bet ir gyslas. Lapai susisuka, paruduoja, įgauna bronzinį atspalvį. Ant ūglių lieka tik paskutinių dvejų metų spygliai. Pušaitėms būdingas pagausėjęs sakų išsiskyrimas aplink pumpurus, retkarčiais nudžiūva ūglių viršūnėlės.

       Varis yra būtinas augalų mitybos elementas, įeinantis į daugelio fermentų sudėtį, didinantis jų aktyvumą ir skatinantis augalų fiziologines funkcijas.dirvožemyje randamas įvairiomis formomis. Jis priskiriamas apie 20 būtinųjų augalų mitybos elementų, todėl nesant vario dirvožemyje, augalai žūva, o jo trūkstant – serga. Dėl vario trūkumo jauni ūgliai išaugę apvysta, nusvyra žemyn. Lapai ir spygliai tampa šviesiai dėmėti, viršūnėlės pabąla (baltligė). Stipriai pažeistiems augalams nudžiūva viršūnės ir viršūninės lajos dalys (egzantemos liga).

       Trūkstant boro, sulėtėja šaknų ir antžeminių ūglių augimas, nustoja augti stiebai, žievė bei viršūnė, augalas pradeda gelsti. Be to, esant boro trūkumui, augalai sunkiai pasisavina kalcį, nors jo dirvoje ir pakanka. Būdingiausias boro trūkumo požymis – viršūninio pumpuro žuvimas. Jauni ūgliai nusilpsta, jų lapai įgauna netaisyklingą formą, susisuka ir nukrinta. Pušaitėms būdingas gausus sakų išsiskyrimas aplink pumpurus. Sukietėję sakai neleidžia pumpurams išsprogti. Jaunas viršūninis ūglis būna trumpas, storas ir suskeldėjęs, spygliai deformuoti, stori ir tankūs, tamsiai žali, dažnai spirališkai susukti, sulipę po tris ar keturis. Vidurinė ir apatinė dalys auga intensyviai, pušaitės turi daug naujų stiprių ūglių, aplenkiančių viršūnę, todėl įgauna krūmo formą. Manganas, dalyvaudamas augalų fiziologiniuose procesuose, didina augalų derlių ir gerina jo kokybę. Mangano trūkumas pirmiausia pastebimas jaunuose augalų lapuose. Jie pašviesėja, greitai atsiranda rudų dėmių, nes susilpnėja chlorofilo sintezė, ir susikaupia geležies perteklius. Trūkstant mangano, augaluose mažėja chlorofilo, pabąla lapai, mažėja derlius, augalai gali netgi žūti. Kaupiantys manganą augalai vadinami manganofilais (kėniai, eglės). Mangano trūkumas išryškėja, esant žemesnei temperatūrai ir drėgmės pertekliui. Mangano perteklius taip pat pavojingas augalams, nes trukdo įsisavinti geležį, ir dėl to išsivysto augalų lapų chlorozė.

       Trūkstant molibdeno, augalai blogai auga jų lapai gelsvai žali ar margi, ruduoja iš pakraščių, vysta ir susisuka. Spygliai išauga ilgi, melsvai žali.