|
2.1.1. NEPALANKIŲ DIRVOŽEMIO SĄLYGŲ
SUKELIAMOS MEDŽIŲ IR KRŪMŲ LIGOS
Tai ligos, kurios plinta, kai
dirvožemyje būna per daug arba per mažai
drėgmės ir kai augalams trūksta arba būna per
daug vienokių ar kitokių maisto elementų. Dėl
drėgmės trūkumo arba pertekliaus dirvožemyje
augalai pradeda vysti ir gali net nudžiūti.
Dirvožemyje trūkstant drėgmės, augalų
lapų kraštai paruduoja ir pradeda džiūti, arba
juose atsiranda didelės nekrozinės dėmės. Kai
sausra tęsiasi ilgesnį laiką, lapai bei spygliai
pradeda kristi ir augalai ima džiūti.
Maisto medžiagų
trūkumo arba pertekliaus sukeliami patologiniai
reiškiniai būna labai įvairūs. Trūkstant
azoto, augalai auga lėtai, jų lapai ir spygliai
šviesiai žali dėl sumažėjusio chlorofilo
kiekio (chlorozė). Kartais lapų pakraščiai
riečiasi žemyn. Laiku nepatręšus, lapai
įgauna geltoną, oranžinę ar raudoną
spalvą, anksti krinta. Pirmamečių pušų
sėjinukų spygliai išauga trumpi, su raudonomis
viršūnėlėmis. Didelė NO2
koncentracija sukelia medžių augimo
sulėtėjimą ir produktyvumo mažėjimą.
Gali pasitaikyti nespecifinė chlorozė, po to –
priešlaikinis lapų nukritimas.
Trūkstant fosforo,
sulėtėja spyglių ir šaknų augimas. Lapai
susmulkėja, susiaurėja, tampa tamsiai žali,
geltonuoja iš pakraščių, apmirdami įgauna
žaliai rudą arba juosvą atspalvį. Dėl
susikaupusių antocianų lapai ir spygliai dažnai
tampa raudoni ar violetiniai. Ypač ryškiomis spalvomis
nusidažo stiebeliai, lapkočiai ir lapų gyslos.
Pirmamečių pušų sėjinukų spyglių
galiukai purpuriniai. Fosforo trūkumas susilpnina
pušaičių atsparumą šalčiui.
Trūkstant kalio,
sulėtėja medžių ir krūmų augimas.
Lapai tamsiai žali su melsvu atspalviu, pakraščiai
užsiriečia žemyn, gelsta, raudonuoja ar ruduoja,
įgydami bronzinį atspalvį. Nudžiūvę
lapai ilgai kybo ant šakų. Pušų
sėjinukų viršūnės tampa ryškiai
geltonos. Eglių spygliai parausta ir per žiemą
nukrinta. Kalio trūkumo požymių atsiranda vasaros
viduryje. Dėl kalio trūkumo nespėja sumedėti
jaunų medelių ūgliai, ypač sėjinukų
bei pikirantų, kurie nepadengti sniego dangos dažnai
apšąla šaltomis žiemomis.
Esant nepakankamam kalcio
kiekiui, pirmiausia nukenčia augalų šaknys. Tik
ką susiformavę jauni lapai susisuka juoduoja,
apmiršta. Stiebai žūva nuo viršūnės.
Ūgliai trumpi, pumpurai smulkūs.
Magnio trūkumo
būdingu požymiu laikomas lapų margumas, panašus
į virusinės mozaikos ligą: gyslos žalios, tarp
jų esantis minkštimas gelsvas. Po kiek laiko
pažeisti minkštimo ruoželiai apmiršta,
lapų kraštai užsiriečia į viršų.
Spygliai gelsta nuo viršūnėlių.
Seni stipriai pažeisti
lapai ir spygliai nukrinta. Jei magnio truksta ilgesnį
laiką, jauni spygliai pradeda gelsti kitą pavasarį,
apmiršta viršūninė lajos dalis. Rudenį ir
pavasarį pušaitės išsiskiria ryškiai
geltonais paskutinių metų spygliais viršutinėje
lajos dalyje.
Trūkstant sieros,
pagelsta jaunų lapų gyslelės. Vėliau atsiranda
rudų apmirusių audinių dėmių. Sieros
dioksido poveikiui ypač jautrūs spygliuočiai. Ant
pušies spyglių išryškėja nekrotinės
juostos, spyglių galiukų parudavimai. Eglės,
ypač jų dekoratyviosios formos (pvz., dygioji eglė)
labai jautrios sieros dioksido poveikiui. Jų spygliai ruduoja
ir krenta. Pakankamai jautrus sieros dioksido poveikiui yra
amerikinis uosis. Tinkamiausias laikas sieros
dioksido poveikiui tirti – augalų vegetacijos
pradžia. Vėliau augalai tampa atsparesni šiam
poveikiui. Medžių lapija sieros dioksido poveikyje labai
išretėja, lajos tampa peršviečiamos.
Geležis yra būtinas
elementas chlorofilui augaluose susidaryti.Kai trūksta
geležies, jauni lapai ir spygliai tampa blyškiai geltoni
ar beveik balti. Ilgai negaudamas geležies, augalas nebeauga,
jo lapai paruduoja, apmiršta.
Trūkstant mangano,
augalai nebeauga, ant jų lapų atsiranda geltonų
dėmių, tačiau net smulkiausios gyslelės lieka
žalios. Lapai lyg apdengti žaliu tinkleliu,
pakraščiai užsiriečia.
Esant cinko trūkumui,
ūgliai esti trumpi, lapai ir spygliai smulkūs, stori,
išbalę. Chlorozė pažeidžia ne tik
lapų minkštimą, bet ir gyslas. Lapai susisuka,
paruduoja, įgauna bronzinį atspalvį. Ant
ūglių lieka tik paskutinių dvejų metų
spygliai. Pušaitėms būdingas pagausėjęs
sakų išsiskyrimas aplink pumpurus, retkarčiais
nudžiūva ūglių
viršūnėlės.
Varis yra būtinas
augalų mitybos elementas, įeinantis į daugelio
fermentų sudėtį, didinantis jų aktyvumą ir
skatinantis augalų fiziologines funkcijas.dirvožemyje
randamas įvairiomis formomis. Jis priskiriamas apie 20
būtinųjų augalų mitybos elementų,
todėl nesant vario dirvožemyje, augalai žūva, o
jo trūkstant – serga. Dėl vario trūkumo jauni
ūgliai išaugę apvysta, nusvyra žemyn. Lapai ir
spygliai tampa šviesiai dėmėti,
viršūnėlės pabąla (baltligė).
Stipriai pažeistiems augalams nudžiūva
viršūnės ir viršūninės lajos dalys
(egzantemos liga).
Trūkstant boro,
sulėtėja šaknų ir antžeminių
ūglių augimas, nustoja augti stiebai, žievė bei
viršūnė, augalas pradeda gelsti. Be to, esant boro
trūkumui, augalai sunkiai pasisavina kalcį, nors jo
dirvoje ir pakanka. Būdingiausias boro trūkumo
požymis – viršūninio pumpuro žuvimas.
Jauni ūgliai nusilpsta, jų lapai įgauna
netaisyklingą formą, susisuka ir nukrinta.
Pušaitėms būdingas gausus sakų
išsiskyrimas aplink pumpurus. Sukietėję sakai
neleidžia pumpurams išsprogti. Jaunas
viršūninis ūglis būna trumpas, storas ir
suskeldėjęs, spygliai deformuoti, stori ir tankūs,
tamsiai žali, dažnai spirališkai susukti,
sulipę po tris ar keturis. Vidurinė ir apatinė dalys
auga intensyviai, pušaitės turi daug naujų
stiprių ūglių, aplenkiančių
viršūnę, todėl įgauna krūmo
formą. Manganas, dalyvaudamas augalų fiziologiniuose
procesuose, didina augalų derlių ir gerina jo
kokybę. Mangano trūkumas pirmiausia pastebimas jaunuose
augalų lapuose. Jie pašviesėja, greitai atsiranda
rudų dėmių, nes susilpnėja chlorofilo
sintezė, ir susikaupia geležies perteklius.
Trūkstant mangano, augaluose mažėja chlorofilo,
pabąla lapai, mažėja derlius, augalai gali netgi
žūti. Kaupiantys manganą augalai vadinami
manganofilais (kėniai, eglės). Mangano
trūkumas išryškėja, esant žemesnei
temperatūrai ir drėgmės pertekliui. Mangano
perteklius taip pat pavojingas augalams, nes trukdo įsisavinti
geležį, ir dėl to išsivysto augalų
lapų chlorozė.
Trūkstant molibdeno,
augalai blogai auga jų lapai gelsvai žali ar margi,
ruduoja iš pakraščių, vysta ir susisuka.
Spygliai išauga ilgi, melsvai žali.
| |