1.6.3. LAPUOČIŲ LIEMENŲ KENKĖJAI

       Lapuočių liemenų kenkėjai yra specifinė vabzdžių grupė, daranti žalą tik lapuočiams medynams. Lietuvoje jie labai mažai ištirti. Tai, ko gero, priklauso nuo to, kad lapuočiai medynai sudaro tik apie trečdalį Lietuvos miškų, o tokie lapuočiai, kaip baltalksnis, drebulė, juodalksnis, esti labiau pakantūs pažeidimams.

       Ąžuolinis balangraužis (Scolytus intricatus Ratz.)
       Kinivarpa juoda, 2,5-4 mm ilgio. Antsparniai rudi, taškuoti, su netaisyklingomis vagutėmis (1.29 pav.). Skraido birželio-liepos mėn., papildomai maitinasi išgrauždami jaunų ūglių šakutėse ar lapkočių pamatuose aikšteles. Monogamas. Motės takai ilgi, vingiuoti, tankūs. Generacija vienmetė. Užpuola apsilpusius, o kartais ir sveikus, bet jaunus ąžuoliukus, o senų pažeidžia viršūnes, šakas.

       Beržinis balangraužis (Scolytus ratzeburgi Ratz.)
       Vabalas 4,5-6,5 mm ilgio juodas, blizgantis, su plokščiais antsparniais, įstrižai nupjautu pilveliu (1.29 pav.). Skraido birželio mėn. Papildomai maitinasi apgrauždami senų medžių šakučių žievę apie pumpurus. Motės takai po žieve, išilginiai, iki 13 cm ilgio, 2,5 mm pločio. Išilgai tako žievės paviršiuje eilė tamsių skylučių, lyg ventiliacijos angelių, kurių paskirtis nėra nustatyta. Lervų takai tankūs, ilgi, vingiuoti. Jie pažeidžia medieną. Lervos žiemoja po žievę. Generacija vienmetė. Lietuvoje labai išplitęs. Pažeidžia senesnius beržus, sveikus ir apsilpusius.

       Balangraužis ardytojas (Scolytus scolytus F.)
       Kinivarpa 3,5-5,5 mm ilgio, juoda ar tamsiai ruda su rudomis antenomis ir kojomis (1.29 pav.). Pilvelis iš apačios nupjautas nuožulniai. Skraido gegužės mėn. Papildomai maitinasi apgrauždami jaunų šakučių žievę, rečiau pumpurus. Po žieve daro išilginius 30-50 mm ilgio ir 2-3 mm pločio motės takus. Lervų takai ilgi, tankūs. Jie mažai paliečia medieną. Žiemoja lervos. Generacija vienmetė. Apsigyvena apatinėse medžių dalyse, pažeidžia apsilpusius medžius, augančius didesnio skalsumo medynuose. Kenkia guobiniams, rečiau skroblams, tuopoms, uosiams.

       Daugiajuostis balangraužis (Scolytus multistriatus Marsham.)
       Vabalas juodas ar tamsiai rudas, blizgantis, raudonai rudomis kojomis ir antenomis (1.29 pav.). Ilgis 2-3,5 mm. Antro pilvelio segmento viduryje iš apačios yra tiesus į užpakalį nukreiptas dantukas. Monogamas, vabalai skraido gegužės pradžioje. Motės takai išilginiai, iki 60 mm ilgio, 2 mm pločio. Lervų takai labai tankūs, išsidėstę nuo motės takų spinduliais, ryškūs žievėje ir balanoje. Žiemoja lervos, o kartais ir lėlinkės. Generacija vienmetė. Pažeidžia guobinius, rečiau drebules, skroblus, ąžuolus. Mėgsta gerai apšviestus apsilpusius medžius, augančius pavieniui šlaituose, upių pakraščiuose, bei šviežius rąstus ir kelmus.

1.29 pav. Lapuočių medžių kinivarpos:
beržinis balangraužis : 1 – vabalas, 2 - lervų takai, 3 – ventiliacinės angos;
ąžuolinis balangraužis : 4 – vabalas, 5 – motės takai, 6 – lervų takai;
balangraužis ardytojas : 7 – vabalas, 8 – motės ir lervų takai, 10 – lervų takai;
daugiajuostis balangraužis : 9 – vabalas, 10 – motės ir lervų takai;
margasis karnagraužis : 11 – vabalas, 12 – motės ir lervų takai
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Beržinis (paprastasis) gręžikas (Elateroides dermestoides L.)
       Vabalas 6-18 mm ilgio, ištęstas, su plonais odiškais antsparniais (Lymexylonidae šeimos). Skraido gegužės-birželio mėn. Kiaušinius deda į džiūstančius medžius, lapuočių rąstus, senus kelmus. Generacija vienmetė.
       Lervos į medieną įsigraužia 3-5 cm. Takai 18-26 cm ilgio, 1-2 mm pločio, horizontalūs ar kiek įstriži, pajuodavę nuo grybo Endomyces hylocoeti micelio, o lervos juo minta. Žievės paviršiuje matomos nedidelės skylutės, iš kurių byra smulkios baltos išgraužos. Lervos iki 24 mm ilgio, cilindriškos, su gana ilgomis kojomis, smailia atauga pilvelio gale, išsipūtusiu prieškrūtiniu. Lervos žiemoja.

       Margasis karnagraužis (Hylesinus fraxini Panz.)
       Kinivarpa 2,5-3 mm ilgio, ovalaus pavidalo, matinė, padengta balzganais ir gelsvais žvyneliais, nuo kurių antsparniai įgauna marmurinį piešinį. Skraido gegužės mėn. Motės takai skliaustiški, skersiniai, apie 100 mm ilgio ir 1,5-5 mm pločio, giliai pažeidžia medieną. Lervos lėliukėmis virsta medienoje. Vabalai žiemojapo žieve, ,,minų“ takuose, papildomai maitinasi grauždami takus liemenų ir šakų žievėje. Per žaizdas patenka bakterijos, sukeliančios uosių vėžį. Generacija vienmetė. Lietuvoje dažnas, pažeidžia uosius, rečiau ąžuolus, klevus, vaismedžius, lazdynus. Labai žalingas parkuose, mažiau miškuose.

       Balangraužis pigmėjus (Scolytus pygmaeus F.)
       Kinivarpa 1,5-2,5 mm ilgio. Antsparniai, kojos ir antenos raudonai rudi, krūtinės skydelis blizgantis. Poligamas. Vabalai skraido gegužės-birželio mėn. Motės takas išilginis, trumpas, 20-50 mm ilgio ir 1 mm pločio. Nuo poravimosi kameros į viršų ir apačią eina po 2 (kartais daugiau) motės takų. Lervų takai tankūs, ilgi, susipynę, prasideda žievėje, vėliau pereina į balanos paviršių. 2 generacijos per metus.
       Pažeidžia guobinius, rečiau – įvairaus amžiaus ąžuolus, uosius. Šviesamėgis. Dažniausiai randamas po žieve medžių viršūnėse, šakose, jaunų medelių priekelmineje dalyje.

       Mažasis drebulinis ūsuotis (Saperda populnea L.)
       Vabalas 9-15 mm ilgio juodas, padengtas geltonais ir pilkais plaukeliais. Priešnugarėlė su dviem šoninėm plaukuotom juostelėm. Antsparniuose yra po 4-5 apvalias rausvas dėmes. Skraido gegužės-liepos mėn. Kiaušinėlius deda po vieną į 1-2 cm storumo šakutes bei kamienus specialiai padarytose išgraužose.
       Lervos takus graužia išilgai šakutės. Pažeistose vietose susidaro verpstiški iki 2,5 cm išsipūtimai. Po pirmo žiemojimo lervos įsigraužia iki šerdies ir padaro trumpą išilginį taką aukštyn, o po antro žiemojimo virsta lėliukėmis. Vabalai išgraužia 2-3 mm skersmens išlėkimo angas.
       Pažeisti liemenėliai ir šakos kreivėja, nudžiūva. Generacija dvimetė. Vyrauja neporinių metų generacija. Papildomai maitindamiesi vabalai pažeidžia lapus, jų kotelius, šakučių žievę. Kenkia drebulėms, tuopoms, gluosniams ir jų plantacijoms.

       Didysis drebulinis ūsuotis (Saperda carcharias L.)
       Vabalas stambus, 24-30 mm ilgio, juodas, tankiai apaugęs pilkšvais ir gelsvais plaukeliais (1.30 pav.). Antsparniai į viršūnę susiaurėję, su juodais blizgančiais taškeliais. Skraido gegužės-rugsėjo mėn. Papildomai maitinasi išėsdami dideles skyles drebulių ir tuopų lapuose. Deda po 2-6 kiaušinius medžių apatinės dalies ir šaknų žievės plyšiuose.
       Lervos iš pradžių takus daro balanoje netaisyklingų aikštelių pavidalu, vėliau – ilgus takus medienoje. Kamienas pažeistoje vietoje sustorėja. Dažnai kamieno šonuose būna piršto storumo skylės, pro kurias lervos išstumia lauk išgraužas. Medienoje lervų takai platūs. Labai paplitęs, žalingas. Pažeisti medžiai skursta, įsivyrauja sausaviršūniškumas.

1.30 pav. Didysis drebulinis ūsuotis: 1 – pažeidimai, 2 – vabalas, 3 – lerva;
mažasis drebulinis ūsuotis: 4 – vabalas, 5 – lerva
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Medgręžiai (Cossidae)
       Šią vabzdžių grupę sudaro drugių (Lepidoptera) būrio vabzdžiai. Jų vikšrai daro fiziologinę ir techninę žalą lapuočiams medžiams.

       Kriaušinis medgręžis (Zeuzera py-rina L.)
       Drugys išskėstais sparnais – 40-70 mm pločio, blizgančiai baltas, su daugybe kampuotų mėlynai juodų dėmių (1.31 pav.).

1.31 pav. Kriaušinis medgręžis: 1 – drugys, 2 – vikšras
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Skraido nuo birželio antros pusės iki rugpjūčio vidurio. Kiaušinius ant jaunų ūglių deda po vieną lapų prisegimo vietose. Viena patelė padeda tūkstantį ir daugiau kiau-šinėlių. Vikšrai iš pradžių pažeidžia lapkotį, o vėliau ūglių vidų. Generacija dvimetė. Polifagas. Pažeidžia uosius, guobinius, beržus, vaismedžius. Žalingas medelynuose. Vikšrai gelsvi, 50-60 mm ilgio, su gausiomis juodomis karpelėmis, randami ūgliuose. Galva tamsiai ruda, blizganti. Lietuvoje dažnokas. Apsaugos priemonės ūkinės – iškertami pažeisti medžiai ir medeliai.

       Gluosninis medgręžis (Cossus cossus L.)
       Drugys išskleistais sparnais – 80-85 mm. Abi sparnų poros juodai pilkos su daugybe juodų skersinių juostų (1.32 pav.). Skraido birželio pabaigoje – rugpjūčio pradžioje, vakarais. Kiaušinius deda į žievės plyšius, krūvelėmis po 20-70, o vienos patelės vislumas apie 1 000 kiaušinėlių. Vikšrai 100-120 mm ilgio, tamsiai vyšninės arba rausvos spalvų. Generacija dvimetė. Pažeidžia beveik visus lapuočius parkuose, medelynuose, soduose. Apsigyvena storesnių medžių kamienuose. Viename medyje gali būti keli vikšrai. Takai ovalūs, piršto storumo, su rupiomis išgraužomis, kurios išmetamos per skylę. Kovos priemonės siejamos su sanitariniais kirtimais.

       Tuopinis stiklasparnis (Aegeria apiformis Cl.)
       Drugys išskleistais sparnais – 35-45 mm. Sparnai juodai rudi su gelsvomis dėmėmis ir juostomis, permatomi (1.32 pav.). Skraido liepos mėnesį. Kiaušinėlius deda medžių apatinėje dalyje bei šaknyse, po vieną arba krūvelėmis. Vislumas – iki 1 000 kiaušinėlių. Vikšrai esti balti ar šiek tiek gelsvi, raudonai ruda galva, iki 55 mm ilgio. Medienoje arba šaknyse esantys takai pripildomi nuograužų. Išlėkimo angos būna apvalios su lėliukės išnaromis. Generacija dvejų metų. Lietuvoje dažnokas. Pažeidžia lapuočius, ypač gluosnių plantacįjas. Kovos priemonės ūkinės – iškertami užpulti medžiai, o plantacijose atrenkami ir sunaikinami užpulti medeliai.

1.32 pav . 1 – gluosninis medgręžis; tuopinis stiklasparnis: 2 – drugys, 3 – lerva;
4 – lėliukė (pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)