1.6.2. PAGRINDINIAI EGLĖS LIEMENŲ KENKĖJAI

       Lietuvos eglynus liemenų kenkėjai pažeidžia dažniau ir didesnius jų plotus nei pušynų. Tai lemia dažnos audros, sukeliančios vėjavartas, vėjalaužas, snieglaužos, sausros, gruntinio vandens lygio svyravimai, spyglius graužiantys kenkėjai.
       Ypač eglynai nukentėjo nuo liemenų kenkėjų 1991-1995 metais. 1992 ir 1994 metų sausros sukėlė vandens normalaus kiekio deficitą eglynuose. Dėl eglių paviršinės šaknų sistemos drėgmės balansas pirmiausia sutriko apatineje medžių dalyje. Dėl to sutriko sakotakių veikla. Pakitus ir biocheminei sakų sudėčiai, sustiprėjo eglių atraktyvumas vabzdžiams, o ypač žievėgraužiui tipografui. Prasidėjo masiškas vabzdžių puolimas. Sakai yra pagrindinė medžių apsauginė priemonė, veikianti vabzdžius fiziologiškai ir mechaniškai.
       Be to, dėl užsitęsusių sausrų padidėjo vabzdžių populiacijos pagausėjo, sėkmingai išsivystė kelios generacijos (žievėgraužio tipografo išsivystė dvi pagrindinės ir 1-2 seserinės generacijos). Tipografų puolamų eglių kamienai pasidengė ištisais sakų plotais. Tai rodo, kad medis sakais stengiasi apsiginti nuo vabzdžių antplūdžių, deja, nesėkmingai.
       Prie eglynų nykimo proceso prisidėjo ir pavėluoti sanitariniai kirtimai. Taigi dėl intensyvios abiotinių veiksnių veiklos buvo pažeisti bendrijų komponentų ryšiai, ir tai neigiamai atsiliepė eglynų būklei ir teigiamai - ant eglių besikuriantiems gyventi vabzdžiams. Pagal gausos dinamikos trofinę teoriją, fiziologinė medžių būklė vertinama kaip pagrindinis veiksnys, lemiantis liemenų kenkėjų gausą. Mažėjant bendram medynų ir medžių atsparumui, susidaro liemenų kenkėjus priviliojančių medžiagų.
       Pirmiausia informaciją apie medžio apsilpimą gauna ir jame apsigyvena ūkiniu požiūriu labai žalingi ksilofagai. Jie priklauso fiziologiškai pavojingų vabzdžių grupei, sugebančiai sėkmingai apsigyventi apsilpusiose eglėse. Antros ekologinės grupės vabzdžiai sugeba įsikurti jau apmirštančiose eglėse ir vadinami techniškai pavojingais. Ant nudžiūvusių eglių apsigyvena ksilofagai, sudarantys grupę, vadinamą sąlyginai techniškai pavojingais kenkėjais. Remdamiesi laipsniška eglių apsilpimo teorija, Lietuvos sąlygomis išskyrėme liemenų kenkėjų ekologines grupes, apsigyvenančias 5 apmirimo tipų medžiuose: kelminio, viršūninio, ištisinio, liemeninio ir vietinio.
       Medžių apmirimo tipų įvairovė ir su ja susijusios atitinkamos ekologinės grupės priklauso nuo atitinkamos dalies medžių nusilpimą ir apmirimą sukeliančių priežasčių, jų poveikio vietos medyje, laiko, rūšinės vabzdžių sudėties medyne, jų gausos, bioekologinių savitumų. Visa tai pateikta eglės liemenų kenkėjų diagnostineje lentelėje ir jos paaiškinime. Lietuvos eglynai dažnai nukenčia nuo šakninės pintainės, pūdančios medžiųliemenų apatinės dalies (iki 6 mm) vidurį. Be to, eglių apsilpimui didžiulės įtakos turi vandens lygio svyravimai, gaisrai, spyglius graužiantys kenkejai, išvartos, audros, vėjai, sausros.
       XX a. 10-me dešimtmetyje eglynai ypač nukentėjo nuo sausrų, kurios buvo bene pagrindinė medžių apsilpimo priežastis. Pagrindinis medžių apsilpimo ir apmirimo tipas buvo kelminis, o su juo masiškai išplito tie ksilofagai (pirmiausia – žievėgraužis tipografas), kurių ekologinis savitumas yra apsigyventi storos medžių dalies vietose.

       Žievėgraužis tipografas (Ips typographus L.)
       Kinivarpų šeimos atstovas, 4-5,5 mm ilgio rusvos arba tamsiai rudos spalvos vabalas (1.24 pav.). Turi karutį, kurio šonuose yra po 4 vienodai išsidėsčiusius dantelius. Antrasis nuo apačios yra didžiausias ir viršūnėje paplatėjęs. Rūšis poligaminė.
       Skraidyti pradeda balandžio 3 dekados pradžioje, sprogstant karpotųjų beržų pumpurams, kai vidutinė paros temperatūra būna +12 °C. Vabalų skraidymo pradžia tiesiogiai priklauso nuo metų meteorologinių sąlygų. Jie intensyviai skraido saulėtomis dienomis 11-17 val. Lietingomis dienomis dažniausiai neskraido. Medžiuose pradeda apsigyventi gegužės mėn. antroje pusėje, kai sprogsta vėlyvoji eglė, masiškai žydi alyvos. Seserinės generacijos vabalai skraido gegužės pabaigoje (kirtavietėse) – birželio pradžioje, masiškai žydint avietėms. II generacijos vabalai skraidyti pradeda liepos mėn. pirmoje pusėje, žydint mažalapėms liepoms. Per metus išsivysto dvi pagrindinės ir viena seserinė generacijos. Po žieve I generacija vystosi 2-2,5 mėn., o kitos generacijos – 2,5-11 mėn.
       Apsigyvena medžių storos ir vidutinio storumo žievės rajonuose. Patinas po žieve daro poravimosi kamerą, nuo kurios viena ar kelios patelės daro išilginius takus – vieną į viršų ir vieną ar du į apačią. Lervų takai trumpi, baigiasi lėliukių kameromis. Vabalai papildomai maitinasi tuose pačiuose arba kituose medžiuose, darydami ,,minų“ takus. Didesnė dalis vabalų žiemoja po žieve, ,,minų“ takuose, ir tik nedaugelis – paklotėje po medžiais, kuriuose vystėsi. Žievėgraužio tipografo masinio kenkimo židiniai dažniausiai susidaro grynuose arba su negausia pušų ir lapuočių priemaiša eglynuose. Tai iš dalies užtemdytose ir drėgnose vietose augančių eglių kenkėjas. Lietuvoje labiausiai paplitęs ir labai žalingas eglės liemenų kenkėjas< sukėlęs  masinį eglynų žuvimą 1993-1995 metais. Kenkėjai sėkmingai apsigyvena augančiose, bet jau apsilpusiose eglėse, pagamintoje medienoje, kelmuose, įsikuria kelminio apmirimo tipo medžiuose, kurių laja dar būna žalia. Dėl to kartais suklystama parenkant ūkinių priemonių taikymo laiką. Pastaraisiais metais tipografas apsigyvena medžiuose, palikdamas 1-1,5 m medžio dalį nuo kelmo neapgyvendintą. Tam įtakosgali turėti sakai. Vėliau ir toje dalyje apsigyvena vabzdžiai, pvz., rudasis eglinis ūsuotis (Tetropium caslaneum), toleruojantis kelmų gebėjimą išskirti sakus. Iškirtus tokius medžius atrodo, kad kelmai žali. Bet iš tikrųjų tokie medžiai priklauso sausuolių kategorijai ,,sausuoliai su žalia laja“. Jeigu lauksime, kol tokie medžiai visai išdžius, žievėgraužio tipografo vabalai juos paliks ir tokių medžių iškirtimas laukiamų rezultatų neduos. 

1.24 pav. Žievėgraužis tipografas: 1 – vabalo karutis, 2 – motės ir lervų takai
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Žievėgraužis dubleris (Ips duplicatus L.)
       Vabalas panašus į žievėgraužį tipografą, tik kiek mažesnis – 3,5-4 mm ilgio. Karučio šonuose yra po 4 dantelius, kurių 2 vidurinieji suartėję ir turi bendrą pamatą. Be to, antras nuo viršaus neturi paplatėjimo. Poligamas, takai sudėtiniai, prasideda poravimosi kamera, nuo kurios eina į viršų ir žemyn šiek tiek vingiuoti motės takai, panašūs į tipografo takus, bet trumpesni ir siauresni (2-2,5 mm) bei giliau įsirėžę į medieną. Lervų takai tankūs, persipynę. Tai šviesamėgis kenkėjas. Skraidyti pradeda balandžio pabaigoje, kai sulapoja beržai. Birželio mėn. apsigyvenę vabzdžiai priklauso seserinei generacijai. Tuo metu jau pražysta avietės. Vabalai intensyviai skraido karštomis vasaros dienomis, ypač vidurdienį, o lietingomis dienomis neskraido. Apsigyvena ant IV amžiaus klasės ir vyresnių eglių, augančių retmėse, bei ant vabzdžiagaudžių medžių ir išvartų, gulinčių kirtavietėse ir miško aikštelėse. Įsikuria vidutinio storumo ir iš dalies plonos žievės rajonuose. Sudaro savarankiškas išvestines ekologines grupes, esant liemeniniam medžių apmirimo tipui. Tai fiziologiniu požiūriu žalingas kenkėjas. Lietuvoje rečiau aptinkamas nei tipografas.

       Žievėgraužis graveris (Pityogenes chalcographus L.)
       Kinivarpa 2-2,9 mm ilgio. Vabalo galva ir prieškrūtinis beveik juodi, blizgantys ir antsparniai rudai gelsvi, su šviesesne juostele prieškrūtinio užpakalinės pusės viduryje (1.25 pav.).

  1.25 pav. Žievėgraužis graveris: 1– vabalo karutis; 2 – motės ir lervų takai
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Antsparniai su smulkiais negiliais taškeliais. Patino karutis abiejuose šonuose su 3 aštriais danteliais, o patelių – su 3 negiliais kauburėliais. Poligaminė rūšis.
       Žievėgraužis graveris pradeda skraidyti vėliau už žievėgraužį tipografą – gegužės mėn. antros dekados pradžioje, sprogstant eglės (vėlyvosios formos) pumpurams. Seserinės generacijos vabalai skraido birželio mėn., baigiant žydėti avietėms. Antros generacijos vabalai skraido liepos mėn., mažalapėms liepoms masiškai žydint. Po medžių lajomis skraidyti pradeda 1-2 savaitėmis vėliau.
       Takai esti po plona, rečiau vidutinio storumo žieve, viršūnėse ir šakose. Jie prasideda poravimosi kamera, kurią padaro patinas. Nuo jos patelės daro spinduliškus motės takus, pasisukančius skersai medžio. Jų būna iki 7. Motės ir lervų takai pažeidžia paviršinius medienos sluoksnius. Motės takai iki 6 cm, o lervų – 2-4 cm ir labai tankūs. 1 generacija trunka 2,5-3 mėn., o kitos – 9-11 mėn. Vabalai maitinasi vystymosi vietose. Vabalai, lėliukės ir lervos žiemoja po žieve. Apsigyvena apsilpusiose ar apsilpusiomis viršūnėmis eglėse, pagamintoje medienoje, šakose. Mėgsta vidutinio stiprumo šviesą ir drėgmę. Dažnai kenkia kartu su žievėgraužiu tipografu, užimdami jiems tinkamas medžiovietas.

       Eglinis poligrafas (Polygraphus poligraphus L.)
       Vabalas tamsiai rudas, iki 3 mm, geltonomis kojomis ir antenomis (1.26 pav.). Antsparniai padengti gelsvai pilkais žvilgančiais žvyneliais su išilginėmis taškų eilėmis ir smulkiagrūdžiais tarpais. Skraido birželio mėn. pabaigoje – liepos mėn. pradžioje, kai masiškai žydi mažalapės liepos.
       Generacija vienmetė. Lervos ir suaugėliai žiemoja po žieve. Tai tamsą ir drėgmę mėgstanti kenkėjų rūšis. Apsigyvena įvairaus amžiaus medžiuose, vėjavartose, esančiose 0,5 ir didesnio skalsumo medynuose.
       Poligamas, poravimosi kamera ir motės takai beveik ištisai žievėje. Vidinėje žievės pusėje matyti tik atskiros takų dalys. Generacija vienerių metų. Respublikoje dažnas ir labai pavojingas, nes apsigyvena gana gyvybingose eglėse ir sudaro išvestines ekologines grupes. Aptinkamas visų apmirimo tipų eglėse ir priklauso fiziologinę žalą darančių kenkėjų grupei.

1.26 pav. Eglinis poligrafas: 1 – vabalas; 2 – takai vidinėje žievės pusėje
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Eglinis (mažasis) ožiaragis (Monochamus sutor L.)
       Ūsuočių šeimos, 16-24 mm ilgio, juodas, blizgantis, su balzganais arba gelsvais plaukeliais vabalas (1.27 pav.). Antsparniai cilindriniai, palaipsniui siaurėjantys, su balsvomis dėmėmis.

1.27 pav. Eglinis (mažasis) ožiaragis: 1 – lerva; 2 – vabalas
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)

       Skraido birželio-rugpjūčio mėn. Skraidymo pradžia sutampa su masiniu aviečių žydejimu. Ypač intensyviai skraido saulėtomis, tvankiomis dienomis prieš lietų. Jauni vabalai apie 2 savaites papildomai maitinasi medžių lajose, apgrauždami šakučių žievę. Tokios šakutės vėliau lengvai nulūžta, laja išretėja. Po papildomo maitinimosi vabalai poruojasi, patelės deda po vieną kiaušinėlį į padarytas padarytas įgraužas arba žievės plyšius.
       Lervos iš pradžių minta brazdu ir paviršiniais medienos audiniais, o vėliau įsigraužia į medieną, kur daro landas. Takai po žieve siauri, juostiniai, šiek tiek vingiuoti, pilni nuograužų. Medienoje takai 3-4 cm. Lervos be kojų, iki 36 mm ilgio, su chitinizuotu prieškrūtiniu ir ruda galva. Lervos žiemoja medienoje. Antrais metais virsta lėliukėmis ir suaugėliais.
       Generacija  vienerių metų. Gyvena įvairaus skalsumo grynuose ir mišriuose pribręstančiuose bei brandžiuose eglynuose. Apsigyvena augančiose apsilpusiose ir nukirstose eglėse, pagamintoje medienoje, plonos, vidutinio storumo ir rečiau storos žievės rajonuose. Mėgsta vidutinio apšvietimo ir drėgmės sąlygas, sudaro išvestines ekologines grupes arba papildo kitų kenkėjų entomocenozes. Daro fiziologinę ir techninę žalą, labai pavojingas. Pažeisti medžiai atpažįstami iš kenkėjų išgraužtų 6-7 cm skersmens išlėkimo angų. Kenkėjo takai būna pripildyti stambių (3-6 mm) medienos išgraužų. Jo buvimas medynuose rodo, kad miškininkavimas ekstensyvus.

       Rudasis eglinis ūsuotis (Tetropium castaneum L.)
       Vabalas 10-16 mm ilgio, juodas, rudais antsparniais ir kojomis. Antsparniai daug platesni už priešnugarėlę su įsikišusiais pečiais. Skraido birželio-liepos mėn. Kiaušinius deda apatinėje eglių dalyje bei šaknyse, žievės plyšiuose. Lervų takai po žieve juostiniai, pažeidžiantys ir medieną. Padariusios kablio formos taką jo gale virsta lėliukėmis. Lervos iki 20 mm ilgio, turinčios stipriai paplatėjusį prieškrūtinį ir širdies formos galvą. Krūtinėje yra 3 poros kojų, o pilvelio gale du maži akstinėliai. Lervos žiemoja takuose. Generacija vienerių metų. Lietuvoje labai dažnas, mėgsta tamsą ir drėgmę. Apsigyvena ir šviežiuose kelmuose. Labai dažnas eglynuose, ypač bendrijose su žievėgraužiu tipografu. Daro fiziologinę ir techninę žalą.

       Eglinis smaliukas (Pissodes harcyniae Hrbst)
       Vabalas 6-7 mm ilgio, tamsiai rudos spalvos. Per antsparnius eina dvi skersinės pertrauktos juostos iš šviesiai pilkų žvynelių. Prieškrūtinėlės užpakaliniai kampai apvalūs. Skraido gegužės-liepos mėn. Vabalai papildomai maitinasi viršutinėje lajų dalyje, išgrauždami duobutes, kurios pasidengia sakais. Kiaušinėlius deda krūvelėmis (iki 5). Lervos po žieve graužia žvaigždiškus vingiuotus, laipsniškai platėjančius takus. Apsigyvena stačiose ir nukirstose eglėse, vėjavartose. Gyvena po plona, rečiau vidutinio storumo žieve. Tai tamsą ir drėgmę mėgstantis kenkėjas. Lervos ir lėliukės, o retai ir vabalai žiemoja vystymosi vietose. Generacija vienerių metų. Tai fiziologinę žalą darantis kenkėjas. Sudaro išvestines ekologines grupes.

       Didysis ragauodegis (Sirex gigas L.)
       Didysis ragauodegis yra 48 mm ilgio, juodos spalvos plėviasparnių būrio vabzdys. Patinėlio pilvelis rausvas, su juodu pamatu ir viršūne, o patelės juodas su geltonomis juostomis ir ilga 15-40 mm, kiaušdėte (1.28 pav.).
       Skraido birželio-rugpjūčio mėn. Kiaušinėlius deda į nusilpusias ir sveikas egles (iki 2 cm gylyje) grynuose ir mišriuose įvairaus skalsumo pribręstančiuose ir brandžiuose eglynuose. Kartais apsigyvena ir pušynuose po vidutinio storumo, rečiau – stora žieve. Lervos medienoje graužia apvalius dulkių pavidalo išgraužų užpildytus takus.
       Generacija 1-2 metai. Išlėkimo angos taisyklingai apvalios. Didysis ragauodegis yra labai paplitusi nereikli šviesai ir drėgmei rūšis.
       Lietuvoje dažnas, darantis fiziologinę ir techninę žalą. Sudaro savarankiškas išvestines ekologines grupes, ypač esant vietiniam apmirimo tipui. Pažeisti medžiai sunkiai atskiriami, tik vabzdžiams išlėkus aiškiai matyti. Patelės dėdamos kiaušinius užkrečia medieną pūdančiais simbiontiniais grybais. Jų buvimas medynuose rodo, kad miškininkaujama ekstensyviai.

1.28 pav. Didysis ragauodegis: 1 – suaugėlis; 2 – lerva; 3 –    išlėkimo angos
(pagal ,,Miško apsaugos vadovas“, 2000)