Augimo periodiškumas, koreliacija

       Augalas arba jo sudėtinės dalys auga netolygiai. Iš pradžių auga lėtai, vėliau augimas vyksta labai greitai, lėtėja ir visai sustoja.
       Paros ir sezoninis augimo periodiškumas priklauso nuo aplinkos sąlygų kitimo. Augalai sparčiausiai auga ankstyvą rytą, kai yra daug ilgabangių saulės spindulių (raudona šviesa) ir kiek pakyla temperatūra.

       Labai ryškus sezoninis augalų augimo periodiškumas. Saugodamiesi nuo pražūties, augalai taip prisitaikė, kad nepalankiu metų laiku jie pereina į ramybės būklę. Tas laikotarpis, kada visi gyvybės procesai sulėtėja, vadinamas ramybės periodu arba žiemos įmygiu.

       Lapuočiams medžiams ir krūmams tipingas pasiruošimo žiemos įmygiui reiškinys yra lapkritis. Tačiau pumpurai į ramybės būklę pereina daug anksčiau. Jau birželio pabaigoje daugumos medžių yra susiformavę žieminiai pumpurai, pereinantys į ramybės būklę. Kai kurios daugiametės žolės apie vidurvasarį pradeda gelsti, žemėje susiformuoja svogūnai arba gumbasvogūniai.

       Augalų ramybė yra trejopa: pradinė, gili ( arba organinė) ir priverstinė. Tuos tarpsnius gerai iliustruoja medžių pumpurų pavyzdys. Birželio mėnesį susiformavę medžių pumpurai nesprogsta, bet juos nesunkiai galima pažadinti nuskynus lapus. Tokia pumpurų būklė vadinama pradine ramybe.
       Rudeniop, nukritus lapams ir palankiomis sąlygomis pumpurai nesprogsta. Tai pumpurų giliosios ramybės būsena. Įnešus daugelio krūmų šakutes po naujų metų į palankias augalams augti sąlygas, jų pumpurai susprogsta. Tokie pumpurai yra priverstinės ramybės būklėje ir nesprogsta tik dėl per žemos temperatūros.
       Atskirų rūšių augalai ne tuo pačiu laiku baigia giliosios ramybės tarpsnį. Netgi to paties augalo atskiri organai jį baigia skirtingu laiku.

       Pumpurai ramybės būklėje būna dėl tam tikrų augimą stabdančių medžiagų, vadinamų inhibitoriais. Jas gamina visai suaugę ir senstantys lapai. Inhibitoriai, gauti iš įvairių augalų ir pumpurų, nėra tie patys. Daugelyje žiedinių augalų aptinkama abscisinė rūgštis, kuri laikoma augimą stabdančiu fitohormonu. Į rudenį senstančiuose lapuose ir sunokusiuose vaisiuose jos pagausėja, todėl pumpurai pereina į ramybės būklę, o lapai ir vaisiai greičiau krinta.

       Ūglių augimo greitis priklauso nuo augimo stimuliatorių (auksinų ir giberelinų) ir inhibitorių kiekio santykio. Pavasarį, kai pumpuruose ir lapuose yra daug augimo stimuliatorių, o mažai inhibitorių, augalai intensyviai auga. Vasaros pabaigoje augimo stimuliatorių kiekis yra minimalus, tuo tarpu inhibitorių labai pagausėja – tada augalai pereina į ramybės būklę.

       Vienų ar kitų augimo reguliatorių sintezę nulemia protoplazmos fermentų aktyvumas. O fermentų aktyvumas priklauso iš dalies nuo vidinių paveldimumo veiksnių, iš dalies nuo aplinkos sąlygų. Iš aplinkos sąlygų svarbiausia dienos ilgumo kitimas. Kai diena ilgėja, sintetinami augimo stimuliatoriai, o kai trumpėja – inhibitoriai.

       Požeminiai stiebai taip pat turi ramybės periodą. Natūralų ramybės periodą turi ir subrendusios sėklos. Pirmiausia todėl, kad jos bręsdamos išdžiūsta, o gyvybei palaikyti reikalingas vanduo. Vienas sėklas, kad jos pradėtų dygti, pakanka tik sudrėkinti, o kitos, turinčios kietą luobelę net ir vandenyje nebrinksta. Šitokių sėklų (lubinų, dobilų, pelėžirnių) luobelė dirvožemyje ilgainiui suaižėja, pasidaro pralaidi, tačiau tokios sėklos dygsta netolygiai. Kad dygimas suvienodėtų, jas reikia skarifikuoti. Skarifikacija – tai mechaninis arba cheminis sėklų luobelės pažeidimas. Sėklas galima trinti smėliu, maltu stiklu arba iki pusės savaitės mirkyti sieros rūgštyje.

       Sėkloms dygti reikalingas deguonis. Ilgą laiką vandeniu apsemtos sėklos nedygsta, nes stovinčiame vandenyje mažiau deguonies.
       Įvairių augalų sėkloms dygti reikia nevienodos temperatūros. Šilumamėgių augalų sėklos, pasėtos  į šaltą žemę, gali supūti.
       Kai kurių augalų sėkloms (miglės, nakvišos) dygti reikia šviesos, tačiau yra ir tokių augalų, kurių sėkloms dygti šviesa trukdo.

       Priežasčių, dėl kurių subrendusios sėklos kurį laiką nedygsta, daug. Tačiau bene dažniausiai sėklos nedygsta dėl to, kad jose pačiose arba apyvaisyje yra inhibitorių, trukdančių gemalo augimui. Dažniausiai inhibitoriai yra sutelkti sėklos luobelėje arba sultingo apyvaisio minkštime.

       Sėklavaisių, kaulavaisių sėklos tais pačiais metais nedygsta net ir išimtos iš apyvaisio. Matyt, inhibitorių yra jų luobelėse arba sėklaskiltėse. Norint tas sėklas pavasarį sudaiginti, reikia jas žiemai stratifikuoti. Stratifikavimas – tai sėklų sluoksniavimas su drėgnu smėliu ir išlaikymas keletą mėnesių žemoje temperatūroje – rūsyje arba po sniegu. Svarbu, kad stratifikuojamos sėklos išbrinktų ir prie jų prieitų oras. Matyt, žemoje temperatūroje greičiau suyra dygimą stabdančios medžiagos. Laukinių augalų sėklos tą patį procesą praeina būdamos žemėje per žiemą po sniegu ar nukritusiais lapais.

       Inhibitorių susidarymas sėklose ir žemos temperatūros poreikis jų dygimui pažadinti yra susijęs su augalų prisitaikymu prie kintamo klimato sąlygų, kad jos neišdygtų per anksti, kol nėra palankių sąlygų daigams dygti. Per žiemą inhibitoriams suirus dėl žemos temperatūros poveikio, sėklose suaktyvėja fermentai (inhibitoriai), kurie mobilizuoja rezervines medžiagas (perdirba į plastines) ir paruošia tinkamą maistą gemalui augti. Tada sėklos pradeda dygti.

       Pastebėta, kad vaismedžių ir miško želdinių sodinukų viršūniniai ūgliai auga sparčiau už žemesniuosius, o negenimų medelių apatiniai ūgliai palaipsniui apmiršta. Jei nugraužiamas viršūninis ūglis arba nupjaunama viršūnė, apatiniai ūgliai pradeda augti sparčiau. Nukirtus medį, iš kelmo pradeda augti atžalos. Panašiai, sutrumpinus žolinių augalų šaknį, pradeda augti kitos šaknys, todėl, kad sustiprėtų daigų šaknų sistema, daigai pikuojami, persodinami. Tokia vienų augalo organų augimo priklausomybė nuo kitų augimo vadinama koreliacija.