Augimo periodiškumas, koreliacija
Augalas arba jo
sudėtinės dalys auga netolygiai. Iš
pradžių auga lėtai, vėliau augimas vyksta labai
greitai, lėtėja ir visai sustoja.
Paros ir sezoninis augimo
periodiškumas priklauso nuo aplinkos sąlygų kitimo.
Augalai sparčiausiai auga ankstyvą rytą, kai yra
daug ilgabangių saulės spindulių (raudona
šviesa) ir kiek pakyla temperatūra.
Labai ryškus sezoninis
augalų augimo periodiškumas. Saugodamiesi nuo
pražūties, augalai taip prisitaikė, kad nepalankiu
metų laiku jie pereina į ramybės būklę.
Tas laikotarpis, kada visi gyvybės procesai
sulėtėja, vadinamas ramybės periodu
arba žiemos įmygiu.
Lapuočiams medžiams
ir krūmams tipingas pasiruošimo žiemos įmygiui
reiškinys yra lapkritis. Tačiau pumpurai į
ramybės būklę pereina daug anksčiau. Jau
birželio pabaigoje daugumos medžių yra
susiformavę žieminiai pumpurai,
pereinantys į ramybės būklę. Kai kurios
daugiametės žolės apie vidurvasarį pradeda
gelsti, žemėje susiformuoja svogūnai arba
gumbasvogūniai.
Augalų
ramybė yra trejopa: pradinė, gili ( arba
organinė) ir priverstinė. Tuos tarpsnius gerai
iliustruoja medžių pumpurų pavyzdys. Birželio
mėnesį susiformavę medžių pumpurai
nesprogsta, bet juos nesunkiai galima pažadinti nuskynus
lapus. Tokia pumpurų būklė vadinama
pradine ramybe.
Rudeniop, nukritus lapams ir
palankiomis sąlygomis pumpurai nesprogsta. Tai pumpurų
giliosios ramybės būsena.
Įnešus daugelio krūmų šakutes po
naujų metų į palankias augalams augti sąlygas,
jų pumpurai susprogsta. Tokie pumpurai yra
priverstinės ramybės būklėje
ir nesprogsta tik dėl per žemos temperatūros.
Atskirų
rūšių augalai ne tuo pačiu laiku baigia
giliosios ramybės tarpsnį. Netgi to paties augalo atskiri
organai jį baigia skirtingu laiku.
Pumpurai
ramybės būklėje būna dėl tam tikrų
augimą stabdančių medžiagų, vadinamų
inhibitoriais. Jas gamina visai suaugę ir
senstantys lapai. Inhibitoriai, gauti iš įvairių
augalų ir pumpurų, nėra tie patys. Daugelyje
žiedinių augalų aptinkama abscisinė
rūgštis, kuri laikoma augimą stabdančiu
fitohormonu. Į rudenį senstančiuose
lapuose ir sunokusiuose vaisiuose jos pagausėja, todėl
pumpurai pereina į ramybės būklę, o lapai ir
vaisiai greičiau krinta.
Ūglių augimo greitis priklauso nuo augimo
stimuliatorių (auksinų ir
giberelinų) ir inhibitorių kiekio
santykio. Pavasarį, kai pumpuruose ir lapuose yra daug augimo
stimuliatorių, o mažai inhibitorių, augalai
intensyviai auga. Vasaros pabaigoje augimo stimuliatorių
kiekis yra minimalus, tuo tarpu inhibitorių labai
pagausėja – tada augalai pereina į ramybės
būklę.
Vienų ar kitų augimo
reguliatorių sintezę nulemia protoplazmos fermentų
aktyvumas. O fermentų aktyvumas priklauso iš dalies nuo
vidinių paveldimumo veiksnių, iš dalies nuo aplinkos
sąlygų. Iš aplinkos sąlygų svarbiausia
dienos ilgumo kitimas. Kai diena ilgėja, sintetinami augimo
stimuliatoriai, o kai trumpėja – inhibitoriai.
Požeminiai
stiebai taip pat turi ramybės periodą.
Natūralų ramybės periodą turi ir subrendusios
sėklos. Pirmiausia todėl, kad jos
bręsdamos išdžiūsta, o gyvybei palaikyti
reikalingas vanduo. Vienas sėklas, kad jos pradėtų
dygti, pakanka tik sudrėkinti, o kitos, turinčios
kietą luobelę net ir vandenyje nebrinksta.
Šitokių sėklų (lubinų, dobilų,
pelėžirnių) luobelė dirvožemyje ilgainiui
suaižėja, pasidaro pralaidi, tačiau tokios
sėklos dygsta netolygiai. Kad dygimas suvienodėtų,
jas reikia skarifikuoti. Skarifikacija – tai
mechaninis arba cheminis sėklų luobelės
pažeidimas. Sėklas galima trinti smėliu, maltu
stiklu arba iki pusės savaitės mirkyti sieros
rūgštyje.
Sėkloms dygti reikalingas
deguonis. Ilgą laiką vandeniu apsemtos sėklos
nedygsta, nes stovinčiame vandenyje mažiau
deguonies.
Įvairių augalų
sėkloms dygti reikia nevienodos temperatūros.
Šilumamėgių augalų sėklos,
pasėtos į šaltą žemę, gali
supūti.
Kai kurių augalų
sėkloms (miglės, nakvišos) dygti reikia
šviesos, tačiau yra ir tokių augalų, kurių
sėkloms dygti šviesa trukdo.
Priežasčių,
dėl kurių subrendusios sėklos kurį laiką
nedygsta, daug. Tačiau bene dažniausiai sėklos
nedygsta dėl to, kad jose pačiose arba apyvaisyje yra
inhibitorių, trukdančių gemalo augimui.
Dažniausiai inhibitoriai yra sutelkti sėklos
luobelėje arba sultingo apyvaisio minkštime.
Sėklavaisių,
kaulavaisių sėklos tais pačiais metais nedygsta net
ir išimtos iš apyvaisio. Matyt, inhibitorių yra
jų luobelėse arba sėklaskiltėse. Norint tas
sėklas pavasarį sudaiginti, reikia jas žiemai
stratifikuoti. Stratifikavimas – tai
sėklų sluoksniavimas su drėgnu smėliu ir
išlaikymas keletą mėnesių žemoje
temperatūroje – rūsyje arba po sniegu. Svarbu, kad
stratifikuojamos sėklos išbrinktų ir prie jų
prieitų oras. Matyt, žemoje temperatūroje
greičiau suyra dygimą stabdančios medžiagos.
Laukinių augalų sėklos tą patį
procesą praeina būdamos žemėje per
žiemą po sniegu ar nukritusiais lapais.
Inhibitorių susidarymas
sėklose ir žemos temperatūros poreikis jų
dygimui pažadinti yra susijęs su augalų prisitaikymu
prie kintamo klimato sąlygų, kad jos neišdygtų
per anksti, kol nėra palankių sąlygų daigams
dygti. Per žiemą inhibitoriams suirus dėl žemos
temperatūros poveikio, sėklose suaktyvėja fermentai
(inhibitoriai), kurie mobilizuoja rezervines medžiagas
(perdirba į plastines) ir paruošia tinkamą
maistą gemalui augti. Tada sėklos pradeda dygti.
Pastebėta, kad
vaismedžių ir miško želdinių sodinukų
viršūniniai ūgliai auga sparčiau už
žemesniuosius, o negenimų medelių apatiniai
ūgliai palaipsniui apmiršta. Jei nugraužiamas
viršūninis ūglis arba nupjaunama
viršūnė, apatiniai ūgliai pradeda augti
sparčiau. Nukirtus medį, iš kelmo pradeda augti
atžalos. Panašiai, sutrumpinus žolinių
augalų šaknį, pradeda augti kitos šaknys,
todėl, kad sustiprėtų daigų šaknų
sistema, daigai pikuojami, persodinami. Tokia vienų augalo
organų augimo priklausomybė nuo kitų augimo vadinama
koreliacija.
|